Akimirksnis

Pliumt.. Sėdžiu, tiesiog sukdamas šaukštelį arbatoje, visiškai atsipalaidavęs, leisdamas mintims slysti smegenų vingiais, kaip bobslėjaus rogutes lediniais latakais. Vaizdai ir garsai, supantys mane, yra tokie patys beprasmiai, kaip kad ir šis firmos susirinkimas: visi stengiasi atrodyti oficialiai ir nepriekaištingai – juk generalinis šiandien prisijungė, savo buvimu kardinaliai pakeisdamas tradicinę įvykių tėkmę. Šiandien ant stalo, vietoj įprasto kavos-brendžio derinio, puikuojasi kaip ką tik iškepti šauktiniai,  išrikiuoti mineralinio ir sodos vandens buteliukai – net vemt verčia!  Tas pats ir su „kolegom“. Pjeras, tas kuris visada krizena į sugniaužtą kumštį, tas kuris kasdien „lunch time“ metu, skuodžia į „sex shop“, kad už eurą galėtų nusismaukyti žiūrėdamas „rinktines“ ištraukas iš porno filmų, o paskui, tyliai prisliūkinęs prie Martos, nusivalytų savo spermuotą ranką į jos kostiumėlio švarkelį – žymisi teritoriją, o gal tik tokiu būdu jis bando išreikšti tai, ko anksčiau būta.. O ir pati Marta. Ji tai puikiai žino. Žinojo visada, tačiau paprunkštavus kelis pirmus kartus, vėliau įžvelgė tame galimybę pasipuikuoti prieš kitas ir pradėjo pati stengtis tinkamu metu atsidurti Pjerui „po ranka“. Bet taip buvo tik pradžioje, dabar motyvų nebelikę, o šis ritualas greičiau tik mimikuota praeitis. Žiūrėdamas į jos veidą, iškreiptą grimasos, kuri tik vos vos primena šypseną, žiūrėdamas į josios akis, kurios šiek tiek isteriškai blaškosi po konferencijų salę, periferijoje matydamas, kaip josios ranka, laiks nuo laiko palenda po stalu pasikasyti dešinės kojos, o tarp beveik viešai publikuojamų krūtų teka prakaito lašai, joje pradedu matyti savo ateitį, tai, kas sieja mus visus esančius čia ir dabar, tai, kas per kelis prabėgusius metus įaugo į mūsų kraują, tą pelėsių ir šungrybių tvaiką, kurį kiekvienas iš mūsų bando skirtingai neutralizuoti, nes pašalinti jo jau nebeįmanoma. Antuanas vis dar maniakiškai prausiasi, duše praleisdamas bendroj sumoj bent po keturias, penkias valandas per parą – tikisi, kad pavyks atsikratyti. O, pavyzdžiui Migelis, tas, kur šiuo metu, išsitiesęs abiem savo metrais, tvirtai gakta įsirėmęs į stalą, garsiai deklaruoja pelno ir našumo augimą pastarąjį ketvirtį, kas vakarą, nuleidęs galvą, kinkuoja į barą, kad eilinį kartą prisigėręs, įgytų drąsos nusisamdyti pigiausią gatvės kekšę, ir, parsivestų į savo buvusios šeimos guolį, kad josios pigus „Eau de Tolete“ įsismelktų į jį. Bet tai tik savęs apgaudinėjimas. Visą tai jis daro tik tam, kad patenkintų tuos, pseudonatūralius, pelėsio keliamus poreikius. Aš savyje juos taipogi jaučiu. Kažkodėl dar bandau priešintis, stengiuosi atsispirti pagundai, kylančiai mano saulės rezginyje, tačiau, laikui bėgant, laiko limitas, kuris man buvo suteiktas pereinamajam laikotarpiui, nyksta. Natūralu. Visi čia patekę galiausiai pasiduoda. O jei nepasiduoda, jau pasistengiama jiems padėti pasiduoti. Tai nėra taip sunku, kaip kad gali pasirodyti. Kiekvienas turi savo silpnų vietų, o užtenka tik vienos. Kaip kad Antuano atveju, ne, kaip kad daugumos atveju, seksas būna lengviausia išeitis. Net juokinga, kaip atsiduoda vyrai ir moterys savo geismams, kaip panyra į tai, kas vėliau juos užvaldo, tampa jiems tiek pat svarbus kaip kad duona ir vanduo, kaip oras, kaip viskas, ką jie manė esant brangiu, o gal net ir svarbiau. Trumpas atminties blyksnis apie paties istorijos tėkmę ir mano veidą papuošia ironiška šypsena, tačiau nespėjus man įsijausti į prisiminimus nugriaudėja duslus generalinio balsas:
„- Žakai, ar TCR ataskaita užbaigta? “ -  beprasmiškas klausimas pakimba ore. Generalinis visada atrodė man kaip devyniolikto amžiaus konservatoriaus etalonas: brangus vilnos kostiumas, mažas, auksinis kaklaraiščio segtukas, sulipdyti ūsai ir barzda, kurioje įsimaišę keli žilstelėję plaukai. Bet visa tai būtų tik kaukė, maskarado, kuriame mes visi dalyvaujame, atributika, jei ne generalinio žvilgsnis, kuris labiau nei bet kas kita išskiria jį. Jei ne tas šaltas, veriantis, abejingumo kupinas, pilkas žvilgsnis, galima būtu pagalvoti, kad jis toks pat kaip mes.
-„Ar užbaigta? “ – pakartoja klausimą generalinis ir aš, nuleidęs žvilgsnį ir atbula ranka nusivalęs betįstančią seilę, papurtau galvą. Pasiaiškinimo iš manęs niekas nereikalauja, nes visi puikiai žino, kad jau du mėnesiai kaip nustojau kalbėti. Ne tai, kad negalėčiau ar nenorėčiau, tiesiog toks etapas.
Pliumt.. žirglioju gatve link buto, kuriame gyvenu jau kelis metu. Namais jo negaliu pavadinti, nes jis prisigėręs pelėsio. Kai tik atsirado kvapas, galvojau, kad jis sklinda iš buto sienų, visada šaltų ir naktimis skleidžiančių keistą dūzgimą, taigi kviečiausi buto šeimininką, bet tas nieko neužuodė, tikriausiai dėl burnos nepaliekančios cigaretės. Prireikė kelių mėnesių kol suvokiau, kad aš ir esu kvapo šaltinis, o kai tai įvyko, viskas stojo į savo vietas ir rutina užvaldė mano sąmonę. Galutinė ir absoliuti kapituliacija. Keista, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad kelią į butą randu ne orientuodamasis pagal gatves ar pastatus, šitame amžius menančiame mieste, bet pagal kvapą, kurį, tarsi skruzdėlės sekretą, palieku eidamas.
Pliumt.. mano butas tuščias – išmečiau visus baldus ir rakandus, išskyrus seną elektrinę viryklę ir skrynią, paveldėtą iš promočiutės. Ji - vienintelis daiktas, kuri atsivežiau į šį pasaulio užkampį, tik, priešingai nei anksčiau, jos turinys jau nebe knygos. Dabar joje laikau savo rūbus, pedantiškai išskirstytus į švarius ir ne. Sėdžiu, giliai į save traukdamas pelėsio aromatą ir mintyse dėlioju žodį. Dėlioju atsargiai, rinkdamas po vieną raidę, po vieną garsą, po vieną liežuvio judesį, po vieną lūpos krustelėjimą, tačiau jis vis gaunasi netikras. Žodis paprastas. Trumputis. Tačiau, mano atžvilgiu, esminis. Kaip ten parašyta? „Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. “ Mano atveju viskas priešingai. Stebiu, kaip pro langą krentanti pilkšva mėnesienos šviesa, lėtai, tačiau užtikrintai slenka kilimu manęs link. Liko visai nedaug. Du centimetrai – pradedu kaupti oro atsargas plaučiuose, tačiau mintyse nepaliauju kartojąs žodžio ir įtempiu akis, kad nepraleisčiau momento, kai šviesa palies mano kairės kojos nykštį. Įtampa, kuri kaupiasi mano viduje, persiduoda ir kūnui: jaučiu, kaip iš porų pradeda sunktis prakaito lašai, kaip, jungdamiesi vienas su kitu, sudaro kažką panašaus į plėvę, apgaubiančią mano kūną ir skleidžiančią tą prakeiktą pelėsio kvapą. Ant kaktos pritvinkęs lašas, iš pradžių neužtikrintai ir nedrąsiai, tačiau su vis didėjančia energija pajuda mano akies linkui ir prasideda lenktynės. Lenktynės, kuriose dalyvauja pilkoji mėnesienos šviesa ir prakaitas, lenktynės, kurios svarbios tik man, o patys dalyviai egzistuoja nepersidengiančiose dimensijose, visiškai abejingi vienas kitam.
Pliumt.. Sekundės dalis, akimirksnis, tiesiogine šio žodžio prasme, ir viskas baigta. Kūno refleksai nugalėjo ir prakaitui užtiškus ant akies obuolio šansas ištarti žodį laiku, kai mėnesienos šviesa paliečia mane, pranyksta. Dar smengant kūnui bandau išlementi taip ilgai ruoštą žodį, tačiau puikiai suprantu kad tai pabaiga.

„-Sveikas, argi ne graži diena? “ – išgirstu pasisveikinimą, atsklidusį iš Pjero lūpų.
„-Aha, tikrai nuostabi. “ – atsakau ir švelniai jį apkabindamas bučiuoju tris kartus į žandus, pagal vietines tradicijas.