Saliutas sąvartyno Angelui

Detektyvinė apysaka

tęsinys

7.

Adolfas išsiropštė iš mašinos, išsitempdamas paskui save Frederiką. Sūnus išsigandusiom akim žvalgėsi, nepaleisdamas tėvo rankos. Džipas pamojo jiems ir nusivedė prie vartų.
Adolfas nežinojo, kad jo šefas turi atkampioj vietelėj “kurortą”. Tai buvo dviguba spygliuota viela aptvertas plotas. Pastatai keisti, atrodė, kad iš žemės išlindę pamatai uždengti horizontaliu stogu. “Nebaigta statyba”, - nusprendė Adolfas. Jo nuomonė pasikeitė, kai Džipas įvedė juos į vidų ir judančia platforma nuleido žemyn.
Pro atviras duris sklido kavos kvapas. Čia Adolfas nustebęs apsidairė - prabangiai įrengta patalpa labiau priminė viešnamio apartamentus, nei darbo vietą: plati lova, pilnutėlis baras gėrimų ir šviesos muzika.
Šefas baigė gerti kavą ir pakilo pasitikti įėjusiųjų.
- Adolfai, tu turėsi man atidirbti. Būsi ūkvedys. - Šefas patylėjo. – Mėnesį pagyvensi… - jis pažvelgė į berniuką ir nustebęs pakelė antakius.
- Kodėl jis čia?
- Indrė kažkur dingo…
- Kaip suprasti?
- Na, nežinau nė pats, kur ji.
Šefas pasisuko į Džipą:
- Juk ne jūsų darbas?
- Ne, - tas pakratė galvą.
- Gerai, išsiaiškinsim paskui, – šefas toliau kalbėjo Adolfui. - Taigi, aš tavo namą paglobosiu – pasirašyk va čia.
Šefas ištraukė plunksnakotį ir popieriaus lapą – kažkokį dokumentą. Adolfas delsė, paskui paėmė raštą, perskaitė ir … pasirašė.
- Šaunus berniukas, - mestelėjo šefas. Neaišku, kam – sau, Adolfui, Džipui ar Frederikui.
- Džipai, nuvesk, supažindink su darbu. Berniuką palik kompiuterių kabinete.
Džipas vedė juos koridorium, laiptais, vėl koridoriumi. Pravėrė vienerias duris:
- Čia judu gyvensit.
(Adolfas tespėjo pastebėti, kad visos patalpos be langų.)  Po to nuvedė į šalia esantį. Džipas pasakė berniukui:
- Čia gali daryti, ką nori.
- Palauksi tėtuko, gerai? - Adolfas padrąsindamas spustelėjo berniuko petį, nes tas buvo  bepradedąs ašaroti. – Aš tuoj.
Džipas vėl nuvedė Adolfą prie šefo salono, bet šįkart jiedu pasuko į priešingą pusę. Paspaudus mygtuką, pakilo grotos, atverdamos kelią į koridorių. Jie nuėjo toliau. Atrakino metalu kaustytas duris, praėjus – kitas. Po to dar vienerias ir pakliuvo į baisiai dvokiančią patalpą – atrodė, lyg čia būtų cheminė laboratorija.
- Čia persivilk – darbuosies tik su guminiais rūbais.
- Ar jau dabar? – paklausė Adolfas.
- Taip, - Džipas užsimetė guminį apsiaustą, apsimovė guminius batus ir užsitempė storas gumines pirštines.
- Šitą maišą įkelsim va čia, - jis parodė į vežimėlį, - ir vešim ten.
Maišas Adolfui slydo iš rankų. Nosį ėmė bjauri aštri smarvė. Jis užsikosėjo.
- Dabar vežam va ten, - toliau komandavo Džipas.
Šioj mažytėj patalpoj nuo aštraus kvapo darėsi sunku kvėpuoti.
- Užsidėk dujokaukę. Po to jau nekalbėsim, tik dirbsim, ką pasakysiu. Maišą įmetam į sietą. Įleidžiam į vonią. Uždarai duris, išeini. Po paros įjungsi ventiliaciją, tik tada atidarysi duris. - Va taip iškelsi sietą. Po valandėlės, kai maišas nuvarvės, išversi atgal į karučius ir išveši į kitą patalpą. Parodysiu, kur. Ką toliau daryti, pasakysiu vėliau. Tiesa, toj vonioj yra koncentruota sieros rūgštis. Būk atsargus, nepaslysk ir neįkrisk.
- O kas maiše? - paklausė Adolfas.
- Negi tau šefas nieko nesakė? Mes juos vadinam atliekom…
- Betgi čia panašu į …- Adolfas buvo visas perbalęs, tik jo plaukai, atrodė, degė.
- Nori pasakyti – lavoną? - Džipas šaltai spoksojo į rausvaplaukį. - Mažiau kalbų, daugiau darbų. Gerai dirbsi – ir vaikų vaikams užteks. Šefas dosnus. Jei kas nepatinka – tavo valia rinktis – kulka į smilkinį arba iškart į sieros rūgšties vonią. Dabar tu amžiams supančiotas su mumis. Tad jokių išdaigų. Supratai?
Jiedu užsimovė dujokaukes ir ėmėsi darbo.

xxx

- Vilkas – am! Ir prarijo senelę…- Adolfas sekė pasaką Frederikui. Jiedu jau čia gyveno pora savaičių, ir kiek apsiprato.
Staiga atsivėrė durys, ir į kambarį Džipas įstūmė kruviną vaikinuką. Jo veidas buvo ištinęs nuo sumušimo, iš burnos ir nosies bėgo kraujas. Neišlaikęs pusiausvyros, vaikinukas nuvirto ant grindų.
- Sutvarkyk tą velnią! - Džipas įsiutęs kaip žvėris. Jis pripuolė prie gulinčio vaikinuko ir dar spyrė kelis kartus į pilvą.
Adolfas pakėlė akis į Džipą:
- Ar jo eilė?
- Ne, po velnių! Sugalvojo slankioti apie tvorą.
- Tai gal netyčia užklydo?
- Jis jau vienąkart buvo įvaręs mums į baką vandens. Tada pabėgo, s…- Džipas susikeikė.
- O ką daryti su juo? - vėl paklausė Adolfas.
- Laikyk, kol ateis eilė. Manau, kad greit. Šefas gavo žinią. Po kelių dienų patikslins – ko ir kokių reikia. Manau, kad tas mėšlavabalis tiks.
- Tai kam bespardai? Atmuši ką nors, sugadinsi prekę…
- Užmušti s… maža! – Džipo įniršis pamažu baigė atlėgti. - Nesakyk šefui, kad pritvojau. Dėl to tau atvedžiau, kad apgydytum. Einu, pasigersiu.
Ir, trenkęs durimis, išėjo.
Frederikas pripuolė prie gulinčiojo, tas pramerkė akis.
- Tėte, tai juk Viktoras! Jis man peiliuką padovanojo, -  Frederikas glostė jam galvą.

Bus daugiau