Saldi vaikystė

Daili mergytė, melsvu kaspinu perrištais kuodukais, sėdėjo ant suoliuko. Žaismingai mataravo kojom, bandydama ryškiais bateliais priviliot netoliese skrajojantį drugelį. Kaskart vos jam priartėjus, alėja nuvilnydavo garsus krykštavimas. Rodės, ir mergytei, ir drugeliui tas žaidimas suteikė daug džiaugsmo.
Sekiau akim kiekvieną judesį, pilną paprastos vaikiškos laimės, ir keista buvo, kad niekas tuo nesidomi. Pro šalį plaukiančios praeivių minios nė nestabteli pasižiūrėti į tą ypatingą vaiką, ar bent palydėti šypsena...
Lyg užburta stebėjau tą žaidimą, kol plūstelėjęs vėjo gūsis kartu su savimi atsinešė kažkokį saldų kvapą. Net užsimerkiau, bandydama suvokti, ką jis man primena. Lyg ką tik iškeptų sausainių aromatas. Arba vyšnių, barstytų cukrumi ir užpiltų grietinėle... Keista - aplink nebuvo jokios konditerinės parduotuvėlės, o jausmas toks, tarytum panosėje būtų pakištas koks skanėstas.
Mergytė tebežaidė su drugeliu. Norėjosi prieit ir atsisėst šalia, tačiau bijojau sugadint smagumą ar nubaidyt tą juoką kėlusį jai margaspalvį.
Staiga mergytė kilstelėjo galvą. Jūros skaidrumo akys žvelgė į mane. Keistai, su dideliu susidomėjimu. Bandžiau suprasti, ką sako jos žvilgsnis, ir, palydėta šypsenos, patraukiau vaiko link. Mergytė akylai sekė kiekvieną mano žingsnį, kaip aš pirma, stebėdama drugelio gaudynes.
- Sveika, - linksmai jai šūktelėjau eidama artyn. - Kuo tu vardu?
Ji žiūrėjo kaip žiūrėjusi ir nieko neatsakė. Prisėdau šalia.
- Tau patinka žaisti su tuo drugeliu? - vėl paklausiau.
Ji linktelėjo. Liovėsi judinti kojas ir šis nuskrido tolyn. Galbūt ieškoti kitų rausvų batelių.
- Na va... nuskrido... - nutęsiau.
Tačiau mergytės šypsena nedingo. Dabar jos dėmesį patraukė saulės zuikučiai, linksmai bėgiojantys lakuotų batukų paviršiumi.
Vėl padvelkė tas pats pažįstamas kvapas.
- Klausyk, ar tu jautį tą saldų kvapą? - kreipiaus į ją.
Ji tik plačiai nusišypsojo, tačiau ta šypsena nesakė nei taip, nei ne. Sėdėjau šalia stengdamasi į nieką nesigilinti, tiesiog mėgautis saulėta vasaros diena ir linksmąja drauge pašonėje.
Vienas saulės zuikutis nutūpė ant mano nutrinto bato galo, tarsi kviesdamas drauge pažaisti. Nusišypsojau ir lengvai kilstelėjau koją. Zuikutis kažkur pasislėpė. Vėl sėdėjau kaip sėdėjusi. Staiga mergytė stryktelėjo nuo suoliuko.
- Man laikas, - tyliai tarstelėjo.
- Palauk, kur tu skubi? - kiek nustebau - ar taip ir nepasakysi savo vardo?
- Suprasi, - tepasakė ji ir nušokavo mažomis alėjos plytelėmis tolyn.
Melsva suknytė plaikstėsi nuo vėjo, karts nuo karto atnešančio saldųjį kvapą. Pagaliau supratau, kas tokia ji buvo. Ir supratau, kodėl pirma jos nieks nematė.
Vaikystė... Ji buvo Mano Vaikystė.