Vakaro keleivis

(neužverk langų)



    <Tekšt>
      Pėdutė balto
popieriaus lape
                      paliko. –

    žiogas,
    smuiką žaidindamas,
stygas
      supindamas,
tik <op! > -

pradingo.

Rašalo balutėj.

    Plunksnos galą
<krimst>, -

išspjovė.

Pūkas –
            neskanu! -,
bet graužia.

Suka minties
-lininį-
        voratinklį

lankais!
  kampais!
      ir kilpom apvynioja –

    šypsos –
gėrisi slaptingai,
    glosto akimis –
ir piešia
    tapo
      taškeliuoja

vikriai.

Paskutinis
  štrichas –

atsargiai
  tik <lyžt! >
    strazdanėlę,
tupdo murzinam

-svajonėmis-
  laiko apkramtytame

  papiruso
lakšte.

Vašką
  tirpdo,
savo
  dvasią
    pučia,

lydo mintimis, -

giedrą vėjo
gūsį –
  gaudo,
  sklendžia,
nardo vakarais.

Ateina. –
Prieblandą
    pamynęs-
lauki?