Obelėlė

Tarp senių obelų jaunutę obelėlę
Nusėtą pumpurų vėjelis nužiūrėjo.
Žinojo jis, kad ši nei karto nežydėjo,
Kad nuometo žiedų nei karto nedėvėjo.
Šnibždėjo jai žodžius, daug kartų jau kartotus,
Bučiavo jai lapus, jos pumpurus rasotus.
Jaunutė obelėlė dar niekad nemylėjo,
Jaunutė obelėlė vilionėm patikėjo.
Ir vieną skaistų rytą užsimetė ji šydą,
Vėjelį melagėlį pasiėmė už vyrą.
Per visą naktį siautė žiedlapių audra.
Tu manęs paklausi: - Gal ir vėl žiema?
Čia tik vėjas šėlo obels šakose.
Nuo gležnų lapelių žemė čia balta.
Žiedus jis nekaltus paskubom nuraškė.
Ir po sodo žemę abejingai blaškė.
Mažą obelėlę švelniai apkabinsiu,
Abiejų mūs gėlą žodžiais numalšinsiu:
- Neliūdėk, mieloji, jei tokia dalia,
Syvai jau gyvybės teka šakose.
Į žemelę juodą stipriai įsitverk.
O kada bus liūdna – su rasa paverk.
Pralėks pavasaris vėlyvas ir vasara praeis,
Ir rudeninis metas į sodą vėl ateis.
Tu išdidi stovėsi ir gležnos šakos svirs,
Pirmosios meilės vaisiai į skreitą man pabirs.