išdulkink mane

balkone

kregždžių namai, byrantys strazdanų darželiais,
ant sienų lizdai žiūrovams, į žiūrovų narvelius.
gėlėtaveidė ant krašto sėdi, dūmais pulsuodama.
apendicitinį skausmą degtinės kokteiliu guodžia,
šypsos. cigaretinis įdegis, įstiklintomis akimis teka

ant suolelio

tyla didžiosiomis raidėmis klykauja - trikdydama.
trys lentos, keturios akys – mintyse išsiskaičiuoja,
trys jungia, keturios nedrąsiai kartkartėm stabteli.
lyg sraigės traukiasi, kol pirštai į taktą susigroja –
į lūpų dueto partiją, nutrauktą prašalaičių kojų

ant užtvankos

pėdos nuleistos žemyn, į krintančią juodų sparnų srovę,
žuvų akimis, nuo kylančios dulksnos, raibuliuoja
žodžiai, pinasi ir košiasi,  pritrūkdami oro, išsiliejimo.
švelni nakties oda nuo rasos drėgdama - pašiurpsta,
virpėdamas veidas išlaukia, krūtinėje, rūko prisilietimo

ant geltono namo laiptų

baltas fortepijonas su juodu bažnyčios vargonininku -
stambus vyras, ašaromis groja kovo dangaus damai.
nenutraukdama muzikos neiškvėpdamas lipa laiptais – trim,
keturios akys, po tirpstančios žiemos tonais susijungia.
odos klavišais vargonininkas mocartą grodamas nežino,
kad griūdami lizdai sutirštino orą, kad jo užtvenktos muzikos
klausomasi; kad jis, dabar, kažkieno prisiminimose tebegroja,
o purvinose gatvėse savęs nebeieškojimas tapo madingas.
nuo to purvo, kad tai niekada neužsimirštų, savo muzika -
išdulkink mane, lyg purviną kilimą – išgrynink,
pavėjui paleidęs; švariomis, basomis pėdomis,
į save sugrįžtantį adagio tempu