Saliutas sąvartyno Angelui

Detektyvinė apysaka

tęsinys

6.

Restorano salėje skambčiojo įrankiai ir taurės, pusbalsiu šnekučiavo solidūs ponai ir prašmatnios jų damos. Adolfas suirzęs gėrė taurę po taurės, ir prastai slėpdamas nepasitenkinimą (“Velnias! Kiek išleisiu pinigų?! ”), tylėjo. Blondinės būta nekvailos – ji neblogai pažinojo tokius paukštyčius ir nusprendė, kad dabar pats laikas pradėti “vykdyti programą”. Ji šyptelėjo, prisiminusi tokį keistoką šefo išsireiškimą. “Tie vyrai – tikri asilai, - pagalvojo, svajingai žvelgdama į rausvai rudus meilužio plaukus. - Kvaileli, tu tuoj būsi išsunktas kaip citrina ir cypsi po mano šefo kojomis. - Vis dar šypsodamasi pakėlė taurę prie lūpų. – Ką gi, tarnyba yra tarnyba. Šefas už tai man pinigus moka, kad sutvarkyčiau tokius pusgalvius”, - atsiduso blondinė ir pasikėlė nuo kėdės.
- Eime?
Adolfas irgi pakilo sumurmėjęs: “Nemoku aš šokti…”, bet kaip avinėlis nusekė iš paskos. Dama perėjo visą salę ir pasuko prie šoninių durų. Čia stabtelėjo ir, pabučiavusi meilužį į žandą, paklausė:
- O žaisti moki?
Nelaukusi atsakymo, atvėrė duris.
Prirūkytoje lošimo salėje prie apvalių stalų sėdėjo įraudę ponai, rankose laikydami kortas. Jų įsitempę veidai bylojo apie slepiamą azartą.
- Betgi aš neturiu pinigų, - sušnibždėjo Adolfas savo meilužei.
- Šefas duos avanso, - tvirtai atsakė ji. – Čia toks gyvenimas, ir kitaip negalima.
Prieštarauti  buvo nevyriška. Adolfui beliko pasirinkti lošimo stalą ir partnerius.
…Preferansas ėjo į pabaigą. Adolfas šluostėsi prakaitą ir barbeno pirštais į stalą. Lošimo lentelėje skaičiai nežadėjo nieko gero - vištų  jis turėjo daugiausiai, o vistų - mažiausiai.
- Ponaiti, tamstai meilėj sekasi, jei korta nesiseka, - juokais paguodė jo partneris. Adolfas žvilgtelėjo į meilužę. Ta, neslėpdama šypsenos, pasiuntė oro bučinį.
“Po velnių, reikia rizikuoti, kas bus tas. Korta labai smulki, galiu praeiti su mizeriu. Trūksta vienintelės čirvų aštuoniukės. Bet ji gali būti ir pas pasavusį, gali būti ir pirkinyje, pagaliau, gali ir pramesti. Vilties išlošti yra”, – Adolfas taip susiraukė, kad atrodė, jog sprendžia gyvenimo ar mirties klausimą. - Žaidžiant “ prie eglės” dvigubai padidėtų visa tai. Aišku, jei pralįsiu”. -  Adolfas vos ne dūsavo, ranka liesdamas tai antakį, tai lūpas, tai smakrą.
- Mizeris, - užkimusiu balsu pralemeno.
Mizeris - kelio atgal nebuvo.
- Gaudau, - išgirdo atsakant.
Adolfas metė po vieną visas savo tvirtas kortas, čirvus laikydamas pabaigai. Atėjo ir jų eilė. Čirvų devynakė. Adolfas užmetė ant jos čirvų septyniukę ir sulaikė kvapą.
Iškrito čirvų aštuoniukė.
“Viskas... Viskas. Viskas! Pralošiau! ” –Adolfas metė kortas ant stalo ir norėjo atsikelti.
- Palauk, sumesim, kas kiek skolingas.
Patyrę žaidėjai netruko suskaičiuoti:
- Aštuoniolika.
Adolfas nesuprato, kad tai jam sako.
- Ką? - išplėtė akis.
- “Žalių”. “Baksų”. O tu ką, manei su piemenim durnių lošęs? - visi kvatojo.
Blondinė įsikibo į Adolfo parankę ir valdingu balsu paskelbusi: “Šefas rytoj perves! ”, išsivedė jį. Ankstyvo ryto vėsa jį atgaivino.
- Ko tu sielojies? Atidirbsi šefui, nebijok. O kol kas, manau, turėsi namą užstatyti, kitaip jis nesutiks. Su tais vyrais patariu nejuokauti – įsegs kulką į kaktą, ir nebeiškrapštysi. Tas mūsų šefas geras, jis tave išgelbės, pamatysi. Tik manęs klausyk, - blondinė čiulbėjo kaip paukštytė.
Adolfui lingavo žemė po kojomis. “ Aštuoniolika! Negali būti! Ne! Negali būti! ”

xxx

Adolfas surinko namų telefono numerį. Niekas neatsakė. Vyras lengviau atsikvėpė – bent dabar jam nieko nereikės aiškinti Indrei. Tada paskambino auklei. Taip, Frederikas pas ją, ir dar gali pabūti. Ne, Adolfas tuoj pasiimsiąs vaiką.
Jis atrakino duris ir įėjo vidun.
-  Jei nori, pažaisk lauke, - tarstelėjo vaikui, ir tas patenkintas išrūko.
Adolfas atsisėdo. Jis norėjo pabūti vienas ir sugalvoti, ką dabar darys. Mintys buvo viena už kitą kvailesnės, ir neiškentęs jis ėmė žingsniuoti po kambarį. Akys užkliuvo už lapelio prie staliuko krašto.
“Neieškokit manęs. Likit sveiki ir laimingi”.
Na, to dar betrūko! Ką ta Indrė besugalvojo! Pagąsdins mat! Ir be jos jam tiek rūpesčių. Paskui susimąstė. Prisiminė jos balsą per telefoną ir suprato, kad šįkart viskas rimčiau. Po galais, kur ji galėjo dingti?
Krūptelėjo nuo garso. A, tai telefonas. Adolfas įsijungė ir išgirdo:
- Adolfai, atvažiuok pas mane, yra reikalas.
Tai šefas.
- Šefe… - pradėjo neryžtingai Adolfėlis, bet  suprato, kad neverta aiškintis, - gerai.
Telefonas išsijungė. Pokalbis baigtas.

xxx

Vairuotojas, pravarde Džipas, staigiai sustabdė automobilį. To nesitikėdami, ant galinės sėdynės sėdėję Adolfas su sūnumi vos netrinktelėjo nosimis į priekinius atlošus.
- Čia? - nustebo Adolfas.
- “Kurortas”, - ilgšis vairuotojas atsisuko, paniekinamai nužvelgė atvežtuosius ir įsikando cigaretę.

bus daugiau




----------------
  “Vištos” preferanse yra baudos taškai;
  “Vistai” – laimėjimo (išlošimo) taškai;
  “Mizeris” – lošimo būdas preferanse, kai laimi, negavęs kirčio.