Aš ne Amelija...

Aš ne Amelija, negyvenu Monmartre,
Tačiau galbūt į ją esu truputį panaši.
Nes noriu aš gyvai pajust nors kartą
Kažką (gal meilę?) krebžtelint širdy.

Galbūt esu kaip ji - geroji fėja -
Kitiems ir dėl kitų save išdalinu.
O tie kiti, manęs nepastebėję,
Iš naujo džiaugiasi gyvenimu lyg stebuklu.

O mano laimė tarsi stiklo kamuoliukai
Suduždama nurieda į šalis
Ir man belieka tik vienatvės triukai:
Kad aš laiminga sau meluoti vis...

O kiek gi žmogui iki laimės trūksta?
Gal delną švelniai panardinti į grūdus.
Gal susapnuot keliaujantį nykštuką.
O gal vandens paviršiumi šokdint akmenukus.

Gal sudraskytą nuotrauką iš naujo sudėlioti.
Gal eiti pasivaikščioti per lietų.
Gal rasti, o prieš tai ilgai ieškoti,
Vienintelį, kuris tave mylėtų...