žaibo šešėlis ant sienos
po mano pėdomis tipena
susikūrus iš nieko tave
kartais persikeliu
ten
kur ramu
Kauno senamiesty
po siūbuojančiais vėjo žibintais
gera tau
juk tu moki ramiai
nusispjaut ant visko
sėdžiu.
prisiglaudus tyliau
prie tvoros.
sėdžiu.
kartais siunčiu tau laiškus
iš nakties.
iš paties beviltiškiausio geto.