apsida trys ir daugiau nebus

Pypt.
Pakelia tuščią ranką prie ausies. Tiksliau, tokia buvo Idėja. Viskas daroma iš Idėjos.
Įsipainiojo į laidus. Konkrečiai. Keista, nukirpti nesutiko. Greičiausiai dievas skambina - taupo šventus pinigus.
- Guten Morgen…ups! Persiprašau, - Heil..! - beveik rimtai, beveik patikėjo, - akivaizdu, kaip dėmė portrete.
- Ar tik nebus jurka? Muilo pritrūko? - vos sulaikomas juokas.
- Ooo... Nea. - labai lakoniška, labai, - draugė perduoda linkėjimus. Prašė perduoti. Va. - išryškėjęs ant dviejų pasididinimas.
- Tai nerimsta? Gal reiktų apramint? - įtartinas linksmumas.
- Komentarus priimu tiesiogiai. Nebūtina visaip čia... Ai, pienburniai. PIEN-BURNIAI.
- Pienius! - rodo ženklą ir dar atskirą į simbolį, kone atsiklijavusį.
Nosis dar labiau užsiriečia, sąlyginai šventas simbolis išdidžiai prilipdomas su seilėmis. Mirtingiesiems to nesuprast. Gerai, kad čia ne visi mirtingi. Negi taip ir sėdės? Juokinga, nors krisk ant žemės (ar po stalu). Verta įamžinti - žybt.
- Turbūt išlošė ,,Teleloto”, - čia, regis, buvo šmaikštumo viršūnė. Sakykim.
- Nu tai aišku! Vakar! - švelnus niuksas po stalu. Suprato. - Cha - su balandžio 1-ąja!!!
- Ačiū, labai ačiū.
Sekundės sėkmingai bėga toliau. Čiaukšt - kontratakuoja.
- Ooo... Argi mes ne mieli? - baksnoja ir iš begalinės laimės vos to viso ,,mielo” nenutrenkia į nieko nebedominančias šukes. Gerai, kad horoskopai nenumatė, dar, neduok <...>, būtų patikėjęs.
Vėl nesėkmingai bando slėpti emocijas - po didžiulėmis ausimis, visus neįtikėtinai erotiškai nuteikiančiomis. Taip neįtikėtinai, jog vargu... Bet gal išties ausys gali sukelti ką nors? Šįkart aiškiai kaltas (ne) ruduo; tiesiog stebuklai, kai ne tik ąžuolai vijokliais - berželiais virsta, bet ir vaikinukai mergaičiais. Ir atvirkščiai. Štai kaip gimsta nauji žvaigždūnai žydrame pavasario danguje. O kur dar rūteliai ir žibučiai, - ne, čia aplinka nekalta. Yra tik Vienas Kaltas. Dėl rūtelių taip pat.
Už uždarų durų.
- Tai ką darysit? Žiūrit ir jaučiat pasitenkinimą?
- Šiaip ten po stalu... kitaip kalbėtum - čiaukšt  - kuo mes baigėm?! – nedrįsk sujudėt - nekvėpuok, pasiduok ir užsišaldyk; uf, koks sunkumas, - vos ne vos pavyko užkelt. Atrodo, pastangos nenuėjo veltui - nerealus žavingumas, - o atlaikys?! - susijaudinęs.
- Aišku! - įsitikinęs - tik nereik to ,,stiliaus”, - mirkt.
- Tik neliesk!..
- Tylėk, pažiūrėsim, kas į ką panašus, - sruoga ,,netyčia” atsiduria po molbertu; sekundės jau be atsako bėga.
Nusivylęs:
- Ech, nepasitvirtino... - šluoja grindis, - dar sąmonės neprarado? - tikrina.
- O! Kas užduota?! - pabudo kaip iš miego. Deja, realybės nesusapnuosi.
- Jau viską atlikai, pūkuti, - nuoširdžiai nuskambėjo, - tiksliau MES atlikom už tave - prasapnavai visą Teatrą, žiūrovai vos neišsiskirstė! Gelbėjo padėtį, grojau puodais, o visą laiką tik ant vaizdo stovėjai pasikabinęs!.. Nekas... Jau, galvojau, neprabusi!..
- Ačiū ir už tiek! - jau ,,D” gali nusiklijuot, bet kaip su... - rodo dar aukščiau simbolio - ai, ataugs! - šmaikščiai.
- ???
- Nesusiek, - kikena, - atbulas slidinėja aplink molbertą. Regis, prisimena Šveicarijos sniegus.
- Bet dabar nulipk - tuoj užuolaidos leisis, - O! Tiesa, juk negali - neblogai pakabinom, ane? - gėrisi.
Plojimai Teatro auditorijoje. Nusilenkia.
Po premjeros:
- O vis tiek man patinki. Tik ne-pa-di-dink visko ant dviejų! Ir nemėtyk daugiau laikraščių į... save.
Nesuprato. Na, ateis laikas (?), o kol kas... Show Must Go On.