Saliutas sąvartyno Angelui

Detektyvinė apysaka

tęsinys

5.

Išėjo. Ir durys liko atviros. Moteris lengviau atsiduso. Dar kiek palaukė ir tyliai išsliūkino į tunelį, o tada, jau net nesižvalgydama, nuskubėjo tiesiai. Štai ir atsišakojimas. Štai ir žmonės. Ji ėjo iš paskos ir taip išlindo į ligoninės kiemą.
Dabar jau visai lengvai atsikvėpė.

xxx

Indrė atrakino ir iš lėto pravėrė savo namo duris. Žvelgė į savo būstą, tarsi pirmąkart regėdama. Vaškuotas parketas kvepėjo ir švietė, senas klavesinas orus stovėjo prie sienos prieš židinį. Jos pačios piešti paveikslai skleidė gerą energiją. Prabanga nerėžė akių, visur buvo jaučiamas saikas. Kambarius įsirengė pagal savo skonį, ir jai čia buvo gera gyventi. Indrė ėjo nuo daikto prie daikto, lietė juos… ir atsisveikinėjo. Ašaros gniaužė gerklę. Tik paglosčiusi vaiko nuotrauką, prapliupo raudoti visu balsu.
Suburbuliavo mobilusis telefonas. Ji įsijungė jį ir išgirdo vyro balsą:
- Tai kur valkiojies? Automobilį galėjai man palikti, matai, nebeturiu nė kaip parvažiuoti!
- Gali ir neskubėti. Būk, kur nori, kiek nori, ir kaip nori…
- Ko čia dabar vaidini? Ar ne mano kišenėje sėdi? Pradėsiu naują biznį, nusipirksiu “mersą”, taip sutarėm. O dabar man dirbti reikia. Ir netrukdyk man savo kvailiojimais. Išlekia iš pusės baliaus!
- Be manęs, atrodo, neliūdėjai?
- Ne tavo reikalas! Aš grįšiu vėlai, gal ir rytoj, nes turiu kai kur išvažiuoti. Parsivežk nuo auklės vaiką, o jei bus kas jam atsitikę, taip ir žinok!
- O ką, jei manęs nebūtų, ar ta blondinė į aukles netiktų?
- Užsičiaupk, užsiauginčiau ir be tavęs. Jei randi geresnį, čiuožk! Aš turiu tokį pažįstamą teisėją. Mes tave į purvą sudirbsim, iš baltos į juodą paversim. Ir motinystės teises atimsiu, ir namuose vietos tau nebebus! Skirkis, jei taip nori!
Telefonu Indrė išgirdo moters kikenimą.
Viskas. Pirmą kartą ji išdrįso pasiginčyti su savo vyru. Be baimės ir pykčio. Niekas nelaiko jos čia, šiame gyvenime. Tik vaikas. Jam ji dar reikalinga. Ar ilgai?

xxx

Jau sutemo, bet Indrė vis dar vaikščiojo iš lėto gatvėmis mąstydama, svarstydama. Ji nepastebėjo, kad paskui ją seka jaunuolis. Viktoras – o tai buvo jis – stoviniavo netoliese, kai Indrė užlipo ant tilto. Traukinys atvyksta po vidurnakčio penkios minutės. Jai liko apsispręsti pusvalandis. Indrė pasirėmė ant turėklų ir žvelgė į vandenį. Jis raibuliavo, sūkuriavo, veržėsi, judėjo ir bangavo. Kaip ir gyvenimas. Juodas juodas vanduo ir tolimų šviesų atšvaitai. Toks ir gyvenimas, juk jis nieko nevertas. Indrė atsilošė nuo turėklų, iškelė galvą, tvirtai apsisprendusi, ką daryti.
Viktoras nenuleido nuo jos akių visą dieną. Vaikinui jau atsibodo lėtai slampinėti paskui moterį. Bet dabar sunerimo: “Galvelėj jai pasimaišė, ar ką? Bene ketina skandintis? ” Ir neiškentęs priėjo.
- Ponia, atsiprašau, kiek dabar valandų? - paklausė ir išsigando, pažvelgęs į jos veidą. Indrė sekundę žiūrėjo stiklinėmis akimis, nieko nesuvokdama.
- Ką?
- Atsiprašau, ponia, kiek dabar valandų?
Indrė patylėjo, iškart nesusigaudydama, ko iš jos nori. Ir atitoko. Pažvelgė į laikrodį:
- Be penkiolikos dvylika.
- Be penkiolikos dvylika nakties, - tarsi aidu atkartoja Viktoras. – Ir ką jūs, ponia, čia veikiate?
Indrė piktai pasižiūrėjo į jį.
- Ne, ne! Nesupraskite manęs neteisingai. Man tik pasirodė, kad jūs norite nusižudyti, - tiesiai pasakė Viktoras.
- O koks jūsų reikalas? - supykusi Indrė paklausė pabrėžtinai mandagiai.
- Aš pamaniau, ponia, kad jūs tokia…- Viktoras rinko žodžius, - tokia turtinga, ir tokia nelaiminga… Jei neturite, kur gyventi ar apsistoti, pakviesčiau į sąvartyną. Turiu užsilikusių konservų ir atiduočiau geriausią apklotą. Žinokite, ten gyventi visai neblogai, tik prie smarvės reikia priprasti. Kol apsiprastumėt, galėtumėt kokią savaitę nė kojos nekelti į mano plotą, aš jus aprūpinsiu maistu. Bet žudytis!  Tai…tikrai neverta…
Viktoras kalbėjo nuoširdžiai, kaip brolis, besirūpinantis mažyte seserimi. Indrė prapliupo juoktis. Ji kvatojo tiesiog isteriškai, o iš akių biro ašaros, ir juokas nejučiomis virto verksmu. Viktoras ėmė graibytis po savo kišenes, ieškodamas nosinės, ir, aišku, jos nerado. Jis stovėjo ir tylėjo, kol Indrė susitvardė.
- Ačiū, - moteris tiek tepasakė.
Atsiduso ir apsisukusi nuėjo.

xxx

- Tu nuostabus, mielasis, - blondinė apsivijo rankomis Adolfo kaklą ir įsisiurbė lūpomis. - Nebegalvok apie tą vištą…
Adolfas nustūmė meilužę  ir atsisėdo lovoje. Blondinė įsižeidusi papūtė lūpas, bet tuoj susitvardė ir vėl sučiulbėjo:
- Gal nori išgerti? Šampano? Vyno?
Adolfas, nieko neatsakęs, netvirtais žingsniais išlingavo iš kambario. Blondinė įsisiautė į blizgantį rožinį chalatą ir nucipeno iš paskos.
- Mielasis, važiuojam į vieną neblogą restoranėlį. Tu gi norėjai mane pavaišinti, katinėli!
“Katinėlis” jau sagstėsi kelnes, ir blondinė, nenorėdama visiškai pralaimėti, paskubom apsivilko vakarinę suknelę, vikriai susitvarkė plaukus ir po minutės vėl žavinga kraipėsi prieš Adolfą. Jam nebeliko nieko kito, kaip paimti už parankės damą, ir, atvėrus duris, praleisti ją pirma.

Bus daugiau