Pasakas per prizmę sulaužius...

Pasprukusi Pelenė iš pačios vestuvių
Kurpaitę nusiavė, į sekciją paleido,
Krištolo sekciją su veidrodžiais,
Langai išdužo.
Iššoko per langą sijonus pasiraičius,
Per mišką pas trečią brolį,
Pas Joną, nubėgo,
Pieno puta pakvietė,
Raguoliu pavaišino.
Lydekai paliepus, pati panorėjo,
Ant stiklo kalno, kurs saulę prakopęs,
Su juo vienu du atsidurti,
Ledo šuke širdin Jono įsmigti,
Kad jis tos kvailės Elenytės
nėmaž nė už ką nemylėtų.
Jis ištiesė aukso jai žiedą,
Sutvisko prieš saulę nūnai,
Ant piršto užmauti ketino,
Bet tas greit iškrito iš rankų
Ir triskart  per kupstą apvirtęs,
Šulinio ratą aplėkęs, vandenin įkritęs,
Burbuliuodams
Aidais devynbalsiais sukliko.
Kaipmat dvylika mėnesių-brolių,
Nuo mažo lig didelio, stojo,
Prieš juodu išdygo galybe sava,
Bet palaimint niekaip nesutiko.
Todėl juodvarniu virto Pelenė,
Ir su varnom iš Katedros varpinės,
Į šiltus kraštus išplasnojo,
O vaškas nuo sparno lašėjo,
Ir jūrose mariose gintarais stingo.
Jonas gi žalčiu pasivertęs,
Į obelį žydinčią įsliuogė,
Ir naktim nebemiega...

-  -  -  -  -

Mergaitė su degtukais po tiltu kadaise žaidė.
Plaukus užsidegė...
Raudoną kepuraitę nešioja...