Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Detektyvinė apysaka

tęsinys

4.

Indrei pradėjo drebėti rankos. Ak, su kokiu malonumu ji perskeltų galvą kad ir ta vaza, arba tuo paauksuotu turėklų strypu, arba… Ji apsisuko ir pradėjo bėgti laiptais aukštyn.
Už posūkio Indrę pastvėrė į glėbį Šliužas. Indrė sukando dantis ir spyrė keliu jam žemiau juostos. Tas sudejavo, paleido ją ir sušvokštė:
- Kale, aš tau dar atsikeršysiu! – Jis liko stovėti susirietęs ir keikdamas ją.
- Šunsnukiai, - iššvokštė pro dantis Indrė, vėl bėgte nusileido laiptais, stvėrė rankinę ir nuskubėjo prie išėjimo. Trinktelėjo laukujos durys, sukaukšėjo kulniukai, ir po minutės suburzgė užvedama mašina.
Ji lėtai pajudėjo iš vietos ir, švelniai supdama, nunešė Indrę namų link.
Naktį jis atėjo. Bjaurus, šlykštus Šliužas. Ji norėjo keltis ir bėgti, bet baimė sukaustė visą kūną. Jis prisiartino iš lėto, pasiėmęs ilgą peilį, kurio galas visas kruvinas. Indrė norėjo rėkti, bet nepajėgė net burnos praverti. Šliužas badė iš lėto pagalvę abipus jos kaklo, netardamas nė žodžio.
“ O dabar atiduok savo širdį…”, - peilio smaigaliu jis įbrėžė odoje lauką.. ” Savo kepenis…”- jis nuveda liniją žemyn. “ Atiduok savo vaiką! ”- užrėkė pagaliau jai tiesiai į veidą, išsproginęs krauju pasruvusias akis. 
- Ne! – suklykė nesavu balsu Indrė.
Ir pabudo. Paskubomis užsidegė lempą ir žvilgtelėjo į laikrodį. Šešios. Vyras dar negrįžęs. Indrė susirietė į kamuoliuką…”Ačiū Dievui, kad tai tebuvo košmariškas sapnas, “ – pamanė. Prisiminė vakarykščius įvykius. Be reikalo ji vakar negėrė. Šiandien nuotaika buvo bjauri.
Ji atsikėlė ir užsikaitė kavos. Mielai išgertų taurelę vyno, bet reikia eiti į polikliniką – jos pažįstama gydytoja primygtinai kvietė ją ateiti. Vaikas per dieną pabus pas auklę. Įsigalvojusi pylė vandenį į stiklinę, pasigirdo trakštelėjimas – sprogo stiklas. Karštas vanduo klestelėjo ant stalo ir grindų, o šukės aštriom briaunom liko žiojėti ant servetėlės.
Indrė atsiduso: ”Dužo stiklas – lauk nelaimės”. Apsirengė ir pasiėmusi rankinę išėjo į polikliniką.
Gydytoja parodė ranka kėdę ir pasiūlė arbatos. Jos buvo geros pažįstamos.
- Mieloji, kaip reikalai?
- Būna blogiau…- Indrė išgerė arbatą – jos skonis buvo neįprastas.
- Matai, -  gydytoja rinko žodžius, - tavo kraujo analizė rodo…
- Na, kad jau taip tragiškai žiūrite į mane, pabandysiu atspėti! – Indrės nuotaika pasitaisė, o šiaip ji sveikata nesiskundė – jautėsi puikiai. - Vėžys?
Gydytoja tylėjo, nuleidusi akis į užverstą ligonio kortelę. Po to pasižiūrėjo į Indrę ir prakalbo:
- Tu gi puikiai jautiesi, ar ne? Mes padarysime viską, ką galėsime. Duosiu siuntimą į sostinės klinikas, ten puikūs gydytojai. Jie pakartos analizę. Nėra taip beviltiška…
- O ką, iš tikrųjų? – Indrė nustėro.
- Taip. Kraujo vėžys...
Mirties nuosprendį palydėjo kabineto tyla. Už lango švietė saulė, o iš koridoriaus buvo girdėti šurmulys ir durų trinksėjimas.
- Kiek gyventi man liko? - Indrei vos apsivertė liežuvis. - Sakyk, tik be apgaulės…Kad žinočiau, ką daryti…
- Geriausiu atveju – pusę metų, nors būna stebuklų, išgyvena ilgiau. Važiuok į sostinę. Paskambinsiu pažįstamam, padės…
Gydytoja jau rašė siuntimą. Indrė pradėjo virpėti.
- Aš tau įpyliau į arbatą vaistukų, - tuoj pasijusi geriau.
- Ačiū.
Gydytoja pagaliau prirašė šūsnį lapelių ir padavė jai.
- Reikia palydėti?
- Ačiū, ne.
Indrė, nė pati nesuprasdama kaip, ėjo koridoriumi pro žmones, laiptais žemyn, koridoriumi, tuneliu. Nieko negalvodama. Chlorkalkių smarvę keitė formalino, po to skalbyklos kvapai. Ji apsidairė. Į kurią pusę nuklydusi? Grįžo apytamsiu tuneliu iki atsišakojimo ir patraukė į kitą pusę.
Šonuose – uždarytos durys, buvo jaučiama drėgmė ir pelėsių kvapas. Pagaliau ji pastebėjo liuminescencine lempa apšviestą patalpą – įėjusi paklaus, kur išėjimas. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Tyla ir švara, tik nežinomas įkyrus kvapas lindo į nosį. Apsižvalgė. Ant kėdės padėtas keistas pilkos spalvos ovalinis bidonas, pilnas raudono skysčio. Ji priėjo arčiau ir pakraupo – čia plūduriavo kepenys!
Koridoriuje pasigirdo žingsniai, ir Indrė instinktyviai pasitraukė už durų prie spintos. Skubėdamas žmogus baltu chalatu uždarė bidoną - dabar jis labiau panašėjo į dėžę - spragtelėjo užraktu ir, atsargiai paėmęs į rankas, pasuko durų link. Indrei užėmė kvapą – ji pažino Šliužą. Nei gyva, nei mirusi Indrė, sulaikiusi kvapą, žiūrėjo pro tarpą tarp spintos ir durų.


Bus daugiau
2005-04-23 12:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-25 15:35
Nyarlathotep
Beje, kepenys- nepersodinamas organas.  Tai, matyt, pataikė pas pataloganatomus. Arba į mėsinę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-24 01:29
ir kiti
poliklinikoje nėra galimybių diagnozuoti kraujo vėžį. įtarti galima. bet kad pasakytų, kiek gyventi liko, nerealu. ... mistifikacija. ... ne esmė. svarbiausia - kas bus toliau?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-23 14:07
Petras ne butelis_o romo statinė
gerai kad aukų išvengta.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą