Velnių medžiotojas, 12 dalis

KARDININKĖS

Rūkas vis dar nesisklaidė. Jo juostelės sekiojo paskui ratais besisukiojančio Kando uodegą. Mes lėtai judėjome į priekį, paruošę ginklus netikėtam puolimui.
Silpnumas jau buvo pasitraukęs iš mano kūno, tačiau dabar mane kamavo įkyri nuojauta, kad tuoj įvyks kažkas baisaus.
- Tu vis dar išbalęs. - pastebėjo Koma, kai pasakiau jai apie tai. - Gal tau dar nepraėjo... Nekreipk dėmesio. Be to, mes turime cerberį. Jis pajus pavojų greičiau už tave...
- Nežinau... Man vis tiek neramu. Keistas jausmas, labai keistas. Niekada tokio nejaučiau.
Man važiavo stogas. Keisčiausia, kad visa tai puikiai suvokiau. Oras atrodė sunkus, tarsi ruoštųsi užgriūti mus sunkiais debesimis ir prispausti prie žemės.
Kai išėjome į didelį atvirą plotą, pavojaus jausmas dar labiau sustiprėjo. Neišlaikęs daviau ženklą sustoti.
- Čia gi visiškai nieko nėra. - apsidairė Kazas.
- Traukimės ir apeikime. - pasakiau. - Čia nesaugu.
- Tau jau visą valandą nesaugu, - tarė Koma ir paglostė Kandą. - Žiūrėk, cerberis visai ramus. Eime.
Ji žengė į priekį, rodydama visiems pavyzdį.
- Ne! - Riktelėjau aš ir puoliau jai iš paskos, norėdamas sulaikyti. - Saugokis oro!
Koma nustebusi atsisuko ir žvilgtelėjo į mane. Staiga Kandas suurzgė ir puolė į priekį, aršiai lodamas.
Iš rūko, lyg koks vaiduoklis išniro ilgas, didžiulis padaras, plačiais plėvėtais sparnais. Iššiepęs nasrus jis atstatė naguotas kojas ir smogė jomis princesei į nugarą. Partrenkęs ją ant žemės, ilga uodega apsivijo jos kūną, tada dvi kojos stipriai atsispyrė...
Keli mostai sparnais - ir padaras išnyko rūke.
Niekas nesuklykė, neriktelėjo ir neišleido visai jokio garso. Nė vienas nespėjo panaudoti jokio ginklo.
Tiesiog pasityčiojimas!
Padaro akys buvo tamsios, neaiškios tarsi rūkas. Kaip mano, kai buvau virtęs demonu...
Tai buvo demonas.
Tik tada graudžiai užstaugė Kandas, netekęs savo mylimų kojyčių. Princas riktelėjo, mėgindamas ką nors įžiūrėti viršuje, sukdamasis ratu su savo kardu rankoje. Kazas tik išsižiojo ir žioptelėjo, bet neišleido nė garso.
Pasijutau tarsi gavęs į veidą.

--------------------

Mes ilgai klajojome po akmenų pievą, šaukdami jos vardą, bet mums darėsi vis aiškiau kad princesės nebėra. Aš tai supratau iš karto, vos tik pamačiau padaro akis. Mes netgi nematėme, į kurią pusę jis nuskrido su savo grobiu.
Galop mums nebeliko kitos išeities, tik traukti toliau ten, kur visą laiką keliavome. Adatų Dykuma... ji buvo dar labai toli.
Įpusėjus dienai, kirtome upę. Tam teko grįžti prie kelio ir pereiti tiltu. Jokių nuotykių - kaip ir pageidavo Koma. Mes vilkomės kaip lavonai, neištardami viens kitam nė žodžio. Atsargūs, kaip visada. Netgi atsargesni...
Vakarop priėjome mišką, bet šiame augo įprasto dydžio medžiai. Kažkur netoliese turėjo būti Tarmodžas, stambi gyvenvietė ir mes jos turėjome vengti.
Prieš naktį susimedžiojome maisto - porą į garnius panašių paukščių. Cerberis medžioklei visai netiko, nes medžiojo sau ir grobiu nė nemanė dalintis - urzgė ir neprileido prie savo maisto. Šuniškas charakteris...
Aš vis labiau silpau. Tai nebuvo apsinuodijimas maistu. Man kilo įtarimas, kad tai kažkaip susiję su mano pasivertimais į įvairius padarus. Žvelgdamas į savo atspindį peilio ašmenyse, mačiau vaikščiojantį lavoną. Na, dar nebuvo taip baisiai panašu, bet maniau greitai virsiąs tokiu. Kilo netgi mintis pasikalbėti su netoliese pukšinčiais negyvėliais apie gyvenimą. Kvaila...

Kitą dieną aplenkėme Tarmodžą.
Mes jo net nematėme, tik priėjome kelio atsišakojimą į jo pusę. Dėl viso pikto perėjome į mišką kairėje pagrindinio kelio pusėje ir pasitraukėme nuo kelio dar didesniu atstumu. Pamažu pradėjome vėl gyvai bendrauti, juokauti, bet mes nebesijautėme pragare taip laisvai, kaip anksčiau. Benkartinas pasidarė maskuojantį apsiaustą iš šakelių bei žolių kuokštų, manydamas kad taip bus mažiau pastebimas. Ką gi, gal ir jo tiesa, tačiau Kazas nesiliovė bent pusę dienos iš jo šaipytis.
Retkarčiais aš vis dar imdavau dairytis po dangų, tikėdamasis ten pamatyti nežinomojo padaro dydžio skraiduolį ir pasekti jį iki jo lizdo. Bet visi pamatyti paukščiai buvo per maži.
Dienai slenkant vakarop, mes trumpam išėjome iš miško į  jo pakraštį ir aš išvydau horizonte geltonuojančią siaurą juostą. Mes buvome kaip tik pakilę į kalvą ir nuo jos atsivėrė platoka panorama.
- Kodėl sustojai? - paklausė Benkartinas. Jis jau seniai nustojo skųstis skaudančiomis kojomis. Dabar, kai pradėdavo žingsniuoti, vienodą tempą išlaikydavo iki pietų arba vakaro sustojimo.
- Mūsų tikslas už trijų dienų kelio. - Pasakiau aš, rodydamas į horizontą. - Ten Adatų Dykuma.
- Mokytojau, man atrodo, trijų dienų tu neištversi, jei nesustosi pailsėti ir pasigydyti.
- Praeis, - numojau ranka. - Eiti aš galiu, o kol galiu eiti, tol eisim. Ten, apačioje, prasideda Peilių Giria. Ten mūsų nakvynė. Pirmyn!
Lengviau buvo pasakyti. Galvoj suūžė, kojos vos pakluso.
- Vaje, na ir reginys, - pasakė balsas šalia. - Vienas gyvas, vienas negyvas ir vienas pusgyvis. Ir dar trigalvis šuo. Tiesiog šventoji Trejybė...
Samanomis apžėlęs negyvėlis gulėjo ant akmens ir mojavo mums ranka.
- Aš dar gyvas, - parodžiau jam nešvankų gestą. - Ir tikrai nesiruošiu apsiauginti samanomis kaip tu... arba Benkartinas. Che che...
Didvyriškai nurioglinau šlaitu žemyn, vis dar tebespausdamas rankoje peilį. Tik va, jei kas būtų užpuolęs, pakelti jį ir apginti save tikriausiai nebūčiau sugebėjęs. Dabar kaip niekada teko pasitikėti Benkartino meistrišku sugebėjimu nuo visko apsiginti.
Jau sutemus pasiekėme Peilių Girią. Kazas kuo griežčiausiai įsakė man ilsėtis ir su Benkartinu ėmė ręsti palapinę iš šakų ir trumpų rąstigalių. Niūriai stebėjau jų darbą, bambėdamas tai, ką kartojau jau nuo to laiko, kai pasijutau blogai:
- Aš sveikas... Aš labai labai geros sveikatos... Aš nesergu... - būriau valandų valandas, tačiau pragaro burtai neveikė. Kažkas čia buvo ne taip. Jaučiau, kad tai susiję su tuo nelemtu demonu, kuriuo buvau virtęs. Jutau, tarsi pildausi tuo nelemtu rūku ir kaskart vis greičiau nutildavau, kai imdavau kartoti savo "maldelę".
Pasidarė velniškai gaila savęs. Vos neapsižliumbiau, bet tada prisiminiau princesę ir iškart nurimau. Juk tai tiesiausias kelias pas ją! Jeigu jau atėjo mano eilė mirti, tuomet aš greitai ją pamatysiu ir tikrai pasakysiu viską, ką galvojau apie ją, jaučiau jai ir ką nutylėjau...
Nuo tos minties keistai nurimau. Kad ir kur patekčiau numiręs - pragaran, skaistyklon ar rojun - tai jau nebeturėjo prasmės.

- Heik! - atsklido garsus ir įsakmus šūksnis.
Krūmai sušlamėjo, iš jų į atvirą plotą iššoko tamsūs pavidalai. Sublykčiojo metalas. Kažkas čiupo mane į tvirtą glėbį ir pajutau šaltus ašmenis prie gerklės.
Jų buvo ne mažiau dešimties. Sumirkčiojau, bandydamas įžiūrėti aiškesnį vaizdą. Tai buvo žmonės. Visi moteriškos lyties ir visi ginkluoti ilgais kalavijais... Ne, ne visi - porelė taikėsi į mus įtempusi grėsmingai atrodančius lankus.
Viena jų, matyt, vadė, valdingu ir griežtu balsu kreipėsi į mus:
- Kas jūs ir kam dirbat?
Negalėdamas atsitokėti pravėriau žabtus.
- Ką?... Ką-ą? - suvapėjau. Buvau apstulbęs kaip reikiant.
Matyt, man tikrai labai prastai, jei neišgirdau jų atsėlinant.
Ašmenys tvirčiau prisispaudė prie kaklo. Stipri ranka trūktelėjo mano petį ir pastatė mane ant kojų. Dabar aš išvydau savo kankintoją ir net nudžiugau, kad mirsiu nuo tokios žavios merginos rankos. Nesvarbu, net jei ji velnių tarnų veislinė...
- Nudėk mane, - sugargaliavau. - Tik tuos du paleiskit.
- Nekliedėk, mokytojau! - Išgirdau princo balsą. - Aš apginsiu ir save ir jus abu...
- Eik tu šikt! - Piktai pasakiau. Man reikia mirt, o čia dar kabinėjasi visokie...
Gražuolė, laikiusi mane, atrodė truputį nustebusi.
- Kirsk, ko lauki? - Pasiūliau jai. - Arba man teks tave priversti... Man jau seniai laikas...
- Nekreipkite į šitą dėmesio! - išgirdau Kazo žodžius. - Jam jau vakar ne visi namie buvo. O šiandien nuo ryto  su anuo pasauliu be paliovos kalbasi!..
Jo balsas mano galvoje pasipylė tolimais aidais. Kojos pačios susipynė, sulinko ir aš šlumštelėjau kaip maišas ant žolės.
Tamsa...

----------------------

Įdomu...
Taigi, įdomu, kaip ten jo didenybė su jo mirtenybe laikosi?
O aš? Ar dar gyvas, ar jau nelabai?
Hmm... Jei būčiau negyvas, tai dabar stovėčiau ar gulėčiau kažkur, kur egzistuoja kažkoks paviršius. O čia  visiškai tuščia. Būtent -  visai visai tuščia!
Ir nesvarbu, kad aš stoviu viduryje kambario savo namuose, žiūriu į savo medinę lovą ir mąstau. Ta lova jau seniai man per maža, o namuose nėra nė gyvos dvasios. Aš atsisėdau ir susimąsčiau, kas gi įvyko pastaruoju metu. Per daug įvykių - pradedant tuo kvailu princo žygdarbiu, kai paspruko Gybras ir baigiant tomis moterimis...
Įdomu, kas būtų, jei nebūčiau vykęs pragaran? Aš juk nesakiau Gybrui esąs velnių medžiotojas. Benkartinas prisipažino, taigi, velniai būtų atėję jo...
Kaip atėjo ir Kalmiro jaunesniojo iš Tehamaro. Prisimenu taip aiškiai, tarsi tai būtų įvykę vakar.
Kalmiras grįžo namo gerokai įkaušęs ir piktas, tad aš šiek tiek palūkėjau lauke, kol jis atauš. Jau norėjau eiti vidun ir pasiūlyti jam sulošti kauliukais, kai mane staiga pervėrė velnių auros. Jų buvo tikrai ne mažiau penkių. Namas net girgždėjo nuo jame atsivėrusių angų. Aš tegalėjau sprukt i- tai buvo velniai
gigantai. Tuo metu net nenutuokiau apie jų egzistavimą...
Antra vertus, aš prieš Gybrą laikiausi kaip tikras velnių medžiotojas. Nesvarbu kad neprisipažinau...
Būtų atėję ir tavęs, Edvardai!
Atsistojau ir ryžtingu mostu nubraukiau kambarį.
Taip - galvojau aš, eidamas šlapia Alibaho gatve - kelionė buvo būtina. Tiktai rizikavome gerokai per daug. Kazas su savo triukšmingais juokeliais, Benkartinas su tik jam būdingu noru visur įrodyti savo pranašumą...
Koma... Na, nepaisant savo atsargumo, ji nepaklausė manęs. Ir jos nebėra. O su manimi ir taip viskas aišku. Tikriausiai guliu kur nors pelkėje sulaužytu stuburu, merdėdamas ir sapnuodamas štai tokius sapnus.
Kas jos, tos moterys? Velnių tarnai? Tikriausiai... Pernelyg jos gražios - matyt, veislinės.

Gatvėje buvo visai tuščia. Žydrame danguje švietė saulė, oras net virpėjo nuo karščio. Aplinkui, net baltuose akmens pastatuose nesijautė nė lašo gyvybės.
Alibahe - tikrajame Alibhe viskas gerokai kitaip. Žmonės vieni kitiems vos ne per galvas lipa, o čia nėra kam lipti...
Pasileidau bėgte. Him'čekguno gatvė vedė link Alibaho valdovo rūmų sienos. Netoli jos gatvė virs alėja, alėja virs aikšte... Tikriausiai vartai bus pakelti...
Paslydau ir tėškiausi ant grindinio. Pala, o kodėl jis šlapias? Tokiame karštyje...
Ir tada pajutau kraujo kvapą. Jis užgriuvo mane netikėtai. Ne, tai nebuvo mano kraujas. Tas kraujas tekėjo gatve nuo rūmų pusės.
Alibahas suvirpėjo ir išnyko. Palaiminga tamsa - juk sakiau, kad čia nieko nėra...

-----------------

Labai retais laiko tarpais man pavykdavo pabusti išpiltam prakaito. Man buvo velniškai karšta. Be to, viskas judėjo. Medžių viršūnės lėtai slinko pro šalį, užuosdavau augalų skleidžiamus kvapus, šlapią žemę, dumblą...
Girdėjau garsus. Neaiškiai, tarsi jie būtų ne šio pasaulio. Kalbėjo merginos, kartais įsiterpdavo gerai pažįstamas vyriškas balsas.
Kartą išgirdau Kazą riktelint "jis pabudo! ". Man susidarė įspūdis, kad daugumą įvykių kažkas iškirpo iš mano gyvenimo ir paliko tik padrikas nuotrupas.
Kartą balta ranka padavė man vandens... Jis ėmė deginti, tad tučtuojau išspjoviau. Kas čia per pasaulis, kuriame net savo kūno nejauti, negali pasukti galvos?..
Tarsi pagal mano pageidavimą mane vėl užgriuvo malonus ir laukiamas Niekas.

------------------

Tvirtovės sienos smigo į dangų, prilaikydamos pasaulio dangtį - tokia didinga atrodė Alibaho valdovų tvirtovė. Vartai buvo pakelti, pro juos tekėjo kraujo upelis. Aš stovėjau aikštės vidury, apsuptas kraujo balų...
Nuo vienos vartų pusės į kitą žingsniavo vienišas sargas, bilsnodamas savo ietį į grindinio akmenis tam tikru ritmu. Jis buvo pirmas gyvas padaras Alibahe.
Priėjau prie vartų ir pabandžiau užkalbinti sargą, tačiau šis nekreipė į mane jokio dėmesio ir toliau bilsnojo, panosėje dainuodamas savo kalba:
- Teka teka upeliukas,
Aš tik vienas toks mažiukas.
Ten, kitur, daugybė jų,
Bet pašaukt jų negaliu...

Man ta daina visiškai nepatiko. Ji tarsi tyčiojosi iš manęs. Taip - ten jų išties daug, tačiau jų tarpe aš tikriausiai merdėju. O čia esu net labai gyvas - galiu net porą gimnastinių triukų atlikti... Tačiau vienas kaip pirštas, neskaitant šio priekurčio sargo.
- Ei! - subliuvau. - Ar yra namie kas nors?!
- Teka teka upeliukas... - bilsnojo sargas. Aš atsistojau jam skersai kelio.
-... Aš tik vienas toks mažiukas... - jis stabtelėjo, nustebęs pažvelgė į mane ir staiga jo veidas persikreipė iš pykčio.
- Mirk, šunie! - Jis iškėlė ietį ir puolė mane. Aš siektelėjau savo peilio, tačiau pirštai užčiuopė tuštumą. Buvau beginklis!
Apsisukau ir moviau pro vartus į kiemą, kiek kojos nešė. Per kiemą link laiptų, vedančių į pilies vidų -  beje, nuo laiptų tekėjo tas pats kraujo upelis. Vinguriavo tiesiai link vartų...
Užbėgęs laiptais, sargas atsiliko ir sustojo uždusęs. Aš pasiekiau didžiąsias duris ir atlapojau jas iki galo.
Į veidą tvoskė šlapios žolės kvapas...

--------------------

Mano kaktą vėsino šlapios žolės gumulais. Pavyko pasukti galvą. Išvydau juodas lyg naktis gražuolės akis.
- Kas... tu per viena? - mano balsas buvo duslus, kaip iš kapo.
- Nekalbėk. - Paliepė ji. - Pakentėk dar truputį. Iki slėptuvės jau netoli.
Ką ji čia mala? Kokios slėptuvės?
- Gyvas? - Kazas atsirado mano regėjimo lauke. Jis išsišiepė. - Nesijaudink, vade! Jei mirsi, aš turėsiu naują draugą - mirusį tave!
- Dink iš akių! - plykstelėjo mergina. - Jis nemiršta, pats žinai!
Ji pažvelgė į mane ir trumpai šyptelėjo:
- Miegok!
Pasaulis paklausė šios komandos ir išnyko.

-------------------

Išnyko ir vėl susitvėrė.
Aš stovėjau ir žvelgiau į Metraščių Koloną Alibaho valdovo pilies menėje. Ši kolona stovėjo dar tada, kai nebuvo pilies. Pilis, galima sakyti, priedas prie jos.
Visa kolona buvo iškalinėta smulkiais simboliais, iki pat viršaus, pusantro šimto pėdų aukštyje.
Didžiojoje menėje buvo žmonių. Jei neklydau, jų čia buvo maždaug trys šimtai. Tarnai, sargybiniai, kambarinės, damos, riteriai ir ministrai, juokdariai ir virėjai - visi jie sėdėjo ar gulėjo visai neįmantriomis pozomis.
Visi buvo negyvi, nuo visų dar garavo...
Kai kurie buvo be galvų, rankų ar kojų. Tokiais atvejais trūkstamos kūno dalys mėtėsi netoliese, iki pusės sumirkusios į kraujo jūrą.
Visa menė buvo užlieta šios tirštos sriubos. Klampojau per kraują link durų, pro kurias veržėsi jo srautas. Truputį pykino.
- Teka teka upeliukas... Aš tik vienas toks mažiukas... - išgirdau tolimą balsą. Iš netikėtumo krūptelėjau ir vos neišsitiesiau visu ilgiu. Puoliau pro duris.
Tai buvo valdovo svečių priėmimo menė. Ji buvo pailga - trisdešimties žingsnių pločio ir triskart tiek ilgio. Trumpomis laiptų pakopomis ji kilo aukštyn.
Anksčiau ji visa buvo ištapyta nepakartojamais paveikslais, čia stovėjo didingos statulos...
Dabar sienos buvo baltos, ištepliotos krauju. Kažkas per sieną braukė kruvinomis rankomis, kitur kažkuo buvo gerai tekštelėta...
Pačioje aukščiausioje vietoje, menės gale, turėjo būti valdovo sostas, tačiau aš supratau, kad sosto ten tikrai nėra. Vietoje jo ten stovėjo kažkokia pakyla ir nuo jos liejosi visas tas srautas, kuris tekėjo laiptų pakopomis žemyn, per visą menę.
Vėl išgirdau dainuojant sargybinį, bet šį kartą jis dainavo su pertrūkiais:
- Teka teka upeliukas... Ei, svetimšali, aš tave surasiu! Tu čia niekur nuo manęs nepasislėpsi!.. Aš tik vienas toks mažiu-uukas... Žinai, aš galandu savo ietį!
Tas kvailys buvo didžiojoje menėje. Iš jos vedė penki išėjimai ir visos durys atviros. Man tereikia eiti tyliau.
Kraujas buvo slidus. Neatsargus žingsnis ant laiptų galėjo kainuoti... gyvybę? Čia, kur nieko nėra? Tikrai keista...
Priėjęs prie pakylos, užkopiau ir pažvelgiau į idealiai apvalų baseiną, pilną iki viršaus aišku ko. Idealus paviršius, be bangų. Net atvaizdas atsispindi...
- Sveikas, Edvardai! - linksmai šūktelėjo Koma, iki kaklo įklimpusi pačiame baseino viduryje. Jos dailus veidelis buvo purvinas nuo sudžiūvusio kraujo.
Ji šypsojosi.
Pasaulis ūmai prarado stabilumą. Vėl Niekas...

-------------------

Aš atsibudau kažkokių apeigų metu. Galvą skaudėjo velniškai, o ausis rėžė kažkokių instrumentų garsai. Aš buvau didelėje palapinėje, stovėjau jos viduryje. Palei audeklo sienas sėdėjo penkios merginos ir pūtė kažkokias dūdas. Rėžiantis garsas buvo stačiai nepakeliamas. Šeštoji, apsinuoginusi iki pusės, šoko aplink mane. Jos veidą dengė kaukė, tačiau iš kūno nusprendžiau, kad ji turėtų būti visai nebloga.
Delnuose ji turėjo kažkokią dėžutę ir kartais iš jos išimdavo žiupsnelį kažkokių miltelių. Pūstelėjimu paskleisdavo juos ant manęs.
Susidomėjęs, kokiu gi būdu aš taip laikausi ant kojų, pamačiau, kad esu aplipdytas kažkokiu raudonu moliu. Nepajėgiau net krustelėti.
Šokėja prisiartino visai arti ir man prieš pat nosį gundančiai susiūbavo jos krūtys. Ji pūstelėjo man į veidą žiupsnį dulkių. Įkvėpiau ir staiga aštri liepsna nudegino per visą nosį iki pat krūtinės. Aš įsiutau.
Pasimuisčiau iš visų jėgų, tačiau neįstengiau sulaužyti molinio apvalkalo. Aš visai netroškau dar kartą įkvėpti tos šlykštynės, tad ėmiau tampytis kaip žvėris spąstuose. Man pavyko išjudinti petį.
Šokėjai pradėjus vėl artėti, aš staiga sulaužiau apvalkalą ir, neišlaikęs pusiausvyros, ėmiau virsti.
Grojusios merginos metė savo instrumentus ir čiupo mane dar nespėjus paliesti žemės.
Bet aš smigau toliau - į nepermatomą tamsą...

--------------------

Atsitokėjau bestovįs prieš baseiną. Koma vis dar šypsojosi. Mano širdis džiugiai suspurdėjo.
- Koma! - Riktelėjau. - Tu gyva!..
- Aš visą laiką buvau gyva, - atsakė ji paprastai, gūžtelėjusi pečiais.
- Kodėl... kodėl tu nelipi į krantą?
- Negaliu. - Ji neramiai apsidairė. - Grotos neleidžia. Bet tu gali mane ištraukti, ar ne?
Apsidairiau, bet nepamačiau jokių grotų.
- Pabandysiu. O kur visi miesto žmonės? Kodėl didžiojoje visi negyvi? Kas čia dedasi?
Ji užvertė akis.
- Ak, na ir klausinėji! Gerai, atsakysiu iš eilės: tai, ką tu vadini miesto žmonėmis, čia niekada nebuvo. Didžiojoje velniai pasiruošė sau pusryčius, o paskutinio klausimo nesuprantu. Kas vyksta? Nieko nevyksta - jau įvyko...
- Kodėl tu tame kraujyje? Iš kur jis?
- Tai ne kraujas, tai padažas.
O čia  tai jau visiškas absurdas. Aš gi aiškiai užuodžiau...
- Padažas velnių maistui. - pasitaisė Koma ir sudrebėjo. - Ištrauk mane iš čia!
Aš ryžtingai įbridau į baseiną ir nuėjau dugnu, sulig kiekvienu žingsniu grimzdamas vis giliau. Sučiupau merginą į glėbį ir kilstelėjau nuo dugno. Ji čia stovėjo visiškai laisvai.
- Na, - atsiduso ji. - O kaip dabar išneši mane iš čia?
Apsidairiau ir aiktelėjau - aplink baseiną iki pat lubų nutįso tankūs metaliniai strypai.
Koma pakštelėjo man į skruostą. Aš patraukiau prie krašto su ja rankose ir staiga pajutau trūktelėjimą.
- Ak, visai pamiršau, - sutriko princesė. - Aš grandine prirakinta prie dugno...
Netardamas nė žodžio paleidau ją ir nusiyriau prie krašto.
- Nepalik manęs! - Šūktelėjo mergina ir pravirko.
- Neverk, aš tik susirasiu ką nors, kas galėtų išlaužti grandines. - Pasakiau. - Bet pirmiausiai pasirūpinsiu grotomis.
Virbai nebuvo labai stori. Pabandžiau du iš jų praskėsti. Įtempiau raumenis kiek galėjau, tačiau jie tik vos vos išlinko. Tada įsitvėriau pirmojo virbo abiem rankom, pašokau ir įsirėmiau kojomis į antrąjį. Pradėjau lėtai tiesti kojas.
Virbai sutratėjo bet nenorėjo lengvai pasiduoti. Bet aš taip pat nepasidaviau, kol galop jie išsilenkė tiek, kad galėjau prasispausti skersas. Gi mergina buvo dar liesesnė.
Aplink baseiną nieko nebuvo. Sosto vietoje stovėjo nedidelis staliukas, ant kurio stovėjo balta paukščio statulėlė. Šalia sosto turėjo stovėti sargyba su alebardomis. Vietoje jų abipus staliuko stovėjo po amforą. Baltos užuolaidos palei sienas buvo apačioj surištos ir pririštos prie kablių grindyse. Kažkas kyšojo iš už dešiniosios užuolaidos. Patraukęs išvydau į sieną atremtą karališką skeptrą. Jis buvo visas auksinis, abiejuose galuose išpuoštas brangakmeniais.
Dviejų pėdų ilgio, į apačią smailėjantis. Jis užsibaigė skaidriu deimantu. Tokiu ir nudurti ką nors galima.
Auksas buvo per silpnas metalas, tačiau man kilo įtarimas. Įkišau skeptrą tarp virbų ir paspaudžiau iš visų jėgų. Cha- taip ir maniau! Ne visai auksinis. Po auksu slypėjo mažų mažiausiai grūdintas plienas.
Nusileidau į baseiną ir priėjau prie princesės. Ašaros jos skruostuose išplovė kraujo lopinėlius...
Nieko nebelaukdamas giliai įkvėpiau ir panėriau į šiltą kraują.

-----------------

Ir iš karto išnėriau... Ne, neišnėriau - pabudau. Ir labai staigiai.
Patalpoje degė blausi lempa. Jutau degančių taukų kvapą. Čia buvo velniškai karšta.
Stora antklodė, kokių aš baisiai nemėgau. Jau ketinau ją nusimesti, kai mano rankas sučiupo kitos, karštos rankos. Tik dabar pajutau kad šalia manęs guli dar du žmonės.
Dvi moterys. Jos buvo prigludę prie manęs, jų kūnų šiluma buvo nepakenčiama...
- Nejudėk. - sušnabždėjo viena. - Nesipriešink. Jei išeisi, daugiau niekada užmigęs nebepabusi.
- Tai tavo paties labui. - prabilo kita. - Tu net neįsivaizduoji, kaip baisiai sergi...
Pažinau tos juodaakės, kuri vėsino mane šlapia žole, balsą. Ji delnu užspaudė man akis.

-------------------

Atsidūriau po kraujo srove ir vos nepriburbuliavau. Išnėriau ir giliai įkvėpiau.
- Kas tau? - sunerimo Koma. - Ką tik panėrei, o jau...
- Buvau pabudęs. - sumurmėjau.
- Tu dabar esi pabudęs. - Tarė ji. - O vėliau vėl miegosi.
Žodžiai nuskambėjo daugmaž keistai bet nebuvo laiko gilintis. Kelis kartus giliai įkvėpiau ir vėl nėriau. Skeptras liko ant dugno. Suradau jį ir tada atsargiai
apčiupinėjau grandinę. Ji buvo pritaisyta prie geležinio žiedo, kuris kažkaip nejudamai buvo pritaisytas prie grindų. Perkišau skeptrą per žiedą ir pabandžiau išlaužti. Jis niekaip nenorėjo pasiduoti. Tada pabandžiau pasukti.
Žiedas vos vos pasisuko.
Iškilau įkvėpti oro ir tęsiau darbą. Sunkiausia buvo surasti, į ką atsispirti. Šiek tiek dar pasukau ir staiga, šaižiai skambtelėjęs, žiedas nulūžo nuo grindų.
Išnirau.
- Viskas. - atsidusau. - Eik į krantą.
Ji puolė prie grotų. Grandinė buvo žiedu pritvirtinta prie jos kairės kojos. Ji lengvai išlindo pro grotas. Išsikrapščiau pas ją. Kraujas greitai džiūvo ant nuogo jos kūno. Mano drabužiai tapo šlykščiai slidūs. Jau norėjau nusimesti juos, kai ji pakibo man ant kaklo ir ėmė bučiuoti. Aš sustingau, jausdamas kaip jos liaunas kūnas glaudžiasi prie manęs ir apkabinau ją...
- Teka teka upeliukas, aš tik vienas toks mažiukas... - staiga sududeno grėsmingas balsas man už nugaros. Staigiai atstūmiau princesę ir smogiau aštriuoju skeptro galu atgal, apsisukdamas aplink. Tas prakeiktas sargybinis...
Nustebusios juodaakės gražuolės akys pažvelgė į krūtinėn įsmeigtą skeptrą, ji nedrąsiai šyptelėjo ir žengė žingsnį atgal.
- Aš tik... - ji žioptelėjo, gaudydama orą. - Aš tik norėjau išgydyti tave... Edvardai... Ir man pavyko. Aš...
Ji atsikosėjo krauju.
- Dėl Dievo, juk aš girdėjau sargybinio balsą! - Riktelėjau apimtas siaubo. - Kas čia dedasi?!
Juodaakė susmuko į kraujo balą. Ir subyrėjo į stiklo šukes. Paskui ją sugriuvo sienos. Už jų visiškai nieko nebuvo. Tas pats senas geras Niekas.
Liko tik grindys.
Atsisukau į Komą. Ji priglaudė savo delnus prie mano skruostų.
- Tu privalai padėti jai. - tarė ji. Neužmik vėl. Man viskas bus gerai.
Ji išnyko. Kraujo baseinas taip pat. Grindys suvirpėjo ir išsisklaidė tarsi rūkas. Kybojau ore, apsuptas Nieko. Po to pamažu pajutau savo kūną...

------------------

Pabudau visai vienas. Palapinėje buvo gana tamsoka bet pro įėjimą dengiantį audeklą vidun šiek tiek pakliuvo dienos šviesa. Aš nejudėdamas žiūrėjau į palapinės audeklo raštą virš savęs, bandydamas smulkiai prisiminti sapnuotus vaizdus. Paprastai aš savo sapnus užmiršdavau, tačiau susapnavęs originalų
sapną, ryte stengdavausi jį greitai peržvelgti - tai neleisdavo jo užmiršti gan ilgam. O šios nakties sapnas buvo daugiau nei keistas. Prabudus ir vėl užmigus jis nenutrūko ir tęsėsi toliau... Ir dar jame buvo Koma.
Sekundę net suabejojau, ar ji išties mirusi. Gal demonas jos nesudraskė?
Nusimečiau antklodę ir atsisėdau. Drabužių nesimatė, o aš buvau nuogas, tarsi ką tik gimęs. Ir neaišku, kur.
Susisukau į antklodę ir išėjau iš palapinės. Tiesiai man prieš nosį švystelėjo ranka ir mane sulaikė. Pasirodo, čia budėjo viena tų merginų.
- Niekur neik! - įsakmiai burbtelėjo. - Tavęs ateis vėliau. Grįžk vidun ir pamiegok.
- Kur aš esu? - Paklausiau dar griežtesniu balsu - negi imsi ir leisies, kad šokdintų visokios paauglės?...
- Slėptuvėje, - atsakė ji. - Sužinosi viską vėliau. Grįžk vidun ir aš pranešiu kad pabudai.
- Mielai pastovėsiu, kol tu tai padarysi. - Paprieštaravau. Jaučiausi beveik puikiai ir gulėti nesinorėjo. Ji plykstelėjo iš pykčio kaip ugnis, bet tuoj susitvardė ir abejingai gūžtelėjo pečiais.
- Kaip nori. Bet geriau nebandyk dingti iš čia. Kaimas saugomas. - Ji nuėjo.
Smalsiai apsidairiau. Tai, ką ji vadino kaimu, buvo panašiau į palapinių pristatytą pievą vidury miško.
Mano savijauta buvo panaši į naujagimio - norėjau šokinėti, juoktis iš rodomo piršto - žodžiu, elgtis daugmaž nelogiškai. Nebejutau jokių negalavimo požymių, manęs nebetrikdė jokie šeštieji pojūčiai.
Ji grįžo netrukus ir ne viena. Kita mergina nešėsi drabužių ryšulėlį ir apsirengusi buvo visai nekariškai. Ji labiau panašėjo į slaugę arba vienuolę.
Ta mergina buvo gerokai vyresnė nei sargybinė, švelnesnių veido bruožų. Ji vilkėjo lengvą, baltą drabužį, kuris man buvo panašus į Komos.
- Gerai jautiesi? - paklausė ji maloniu, žemu balsu.
- Kuo puikiausiai, sesuže! Nuoširdžiai dėkoju - jūsų medicinos galimybės išties nuostabios, jei per parą pastatėte mane ant kojų... - aš išsišiepiau. Mano sargybinė prunkštelėjo.
- Per parą! Kurgi... - burbtelėjo ji.
- Atleiskite, ar ką nors ne taip pasakiau?
- Ne per parą. - Pasakė "vienuolė" ir padavė man drabužius. - Per tris dienas. Tačiau tu negali to atsiminti, nes visą laiką išbuvai be sąmonės. Apsivilk ir aš tave nuvesiu pas mūsų vadą. Ji atsakys į visus tavo klausimus.
Apstulbęs įlindau atgal palapinėn ir ėmiau rengtis. Trys dienos! Tikėjausi daugiausiai pusantros - ne daugiau. Mano sapnas truko maždaug tiek... ne, dar mažiau! Kas žino, kur sugebėjau pradanginti šitiek laiko?..
Drabužiai buvo išplauti - pirmąsyk po nesuskaičiuojamų dienų pragare. Apsirengiau ir iš karto pasigedau savo daiktų. Visų pirma peilio. Kaip sapne - beginklis keistoj vietoj...
Krūptelėjau nuo tokios minties. Aš niekada nesapnavau pranašiškų sapnų.
- Kur mano ginklai? - Paklausiau išlindęs. - Kur visi mano daiktai?
Sargybinė pašaipiai išsiviepė.
- Juk nemanai, kad paliktume ginklus tokiam nepatikimam patinui kaip tu? - Paklausė ji. - Nesijaudink, atgausi juos kai paliksi mūsų kaimą. Sek paskui seserį Raizę.
- Eime! - gundančiai pakvietė Raizė, ūmai iš vienuolės virtusi į gan laisvo elgesio merginą, kokių buvo pilna Tehamaro gatvėse. Ji nusivedė mane pro palapines į pievos vidurį, kur stovėjo iš rąstų pastatyta tvirta troba. Ji aiškiai buvo suręsta karo tikslams - langai tokie maži, kad tiko tik arbaleto snapui iškišti. Durys storos, kybojo ant keturių masyvių vyrių. Iki keturių pėdų aukščio troba apmūryta akmenimis.
Raizė pabeldė, pasakė, kas atėjo ir ko. Anapus durų subildėjo, tarsi kažkas nukeltų labai sunkų skląstį. Joms atsivėrus mus pasitiko ginkluota karė.
- Užeik! - įsakė ji prieštaravimų nepripažįstančiu balsu. - Ir tu, Raize! Andromeda nori kad dalyvautum.
Mano palydovė linktelėjo ir nuvedė mane per kambarius gilyn į pastatą. Tik dabar supratau, į kokią tvirtovę patekau.
Sienos čia buvo trijų ar keturių rąstų eilių, patys rąstai kruopščiai aptepti moliu, saugančiu tikriausiai nuo ugnies. Palei sienas buvo sustatyti lankai bei arbaletai. Didžiuliai mediniai krepšiai stovėjo ant grindų, pasišiaušę metaliniais strėlių antgaliais. Ne tuo galu sumestos strėlės, bet vaizdo tas negadino. Čia pat pora merginų galando strėles ir krovė į kitą krepšį jau smaigaliais žemyn. Išvydusios mane, jos čiupo kardus ir įtariai sekė akimis, kol perėjome patalpą.
Tačiau šioje tvirtovėje ir šiame kaimelyje trūko vieno svarbaus dalyko - aš nepamačiau nei vieno vyro. Merginos ir moterys... A, išvydau ir senę - ji maišė dideliame katile kažkokį viralą. Tačiau irgi mikliai griebėsi ieties, vos išvydusi mane.
Galop mes įėjome į nedidelę patalpą, kurioje stovėjo medinis stalas, keturios kėdės ir spinta. Ant sienos kabėjo molinis žibintas, jame liepsnojo maža liepsnelė. Silpnas šviesos spindulys taip pat skverbėsi pro langelį.
Geriau apsidairęs išvydau laiptus, vedančius į palėpę. Be abejo, viršuje taip pat virė gyvenimas.
Ir dar - išvydau beveik puikiai užmaskuotas duris kitoje pusėje. Aš tiek daug laiko pragyvenau visokiose pilyse, kad slapti praėjimai manęs seniai nebestebino. Aš mokėjau atpažinti užmaskuotas duris, nes ne kartą tokias atidarinėjau.
Patalpoje buvo dvi merginos. Viena sėdėjo prie stalo ir plunksna kažką rašė į didelę knygą, prikaišiotą siaurų audeklo juostelių. Kita stovėjo prie durų su ginklu rankose. Tačiau, skirtingai nei darbininkės, ji beveik nesureagavo.
Pirmoji mergina pakėlė akis nuo knygos ir aš pažinau tą pačią juodaakę gražuolę, kuri prižiūrėjo mane miške, kuri gulėjo šalia,  kai tą kartą pabudau...
Ta pati, kurią nudūriau skeptru...
Nuvijau nemalonią mintį šalin. Tai tebuvo sapnas, ji atrodo netgi labai gyva.
Raizė prisitraukė kėdę prie stalo ir atsisėdo. Juodaakė pažvelgė į mane, po to į sargybinę, stovinčią prie durų.
- Gali eiti, Nibe! Uždaryk duris. - paliepė ji.
Sargybinė linktelėjo ir, netarusi nė žodžio, išėjo. Durys be garso užsidarė. Juodaakė nužvelgė mane jau smulkmeniškiau.
- Sėsk. - greičiau įsakė, nei pasiūlė. - Dar nesame įsitikinusios, ar po gydymo tau tikrai viskas bus gerai. Verčiau nerizikuoti. Iš tavo būklės nusprendėme, kad tu, pone Edvardai, kaip reikiant prisivirei klijų.
- Verčiau pastovėsiu. - Papurčiau galvą. - Jaučiuosi tikrai gerai.
- Tiesiog skraidyti įstengtum, ar ne? - Kandžiai pasišaipė ji. - Jauties pilnas jėgų? Ta-aip, pažįstamas jausmas, deja, neilgam. Verčiau prisėsk, antraip dar nugriūsi. Juk nekantrauji pasikalbėti, ar ne?
Teko sutikti. Aš nebuvau gydytojas ir net nenutuokiau, kas man galėjo nutikti.
- Kas jūs tokia? - Paklausiau. - Ir kas čia per vieta?
Norėjau dar paklausti apie jų vyrus, apie tai, kas nutiko mano draugams, bet susilaikiau. Geriau po truputį ir neskubant. Jos, rodos, niekur neskuba...
- Ak, aš tikrai nemandagi. - šyptelėjo juodaakė. - Mane vadina Andromeda. Esu kardininkių vadė. O ši vieta, tiksliau - šis pastatas yra pagrindinė kardininkių tvirtovė. Aplink tvirtovę, savaime aišku, pastatytas palapinių kaimelis. Mes jį vadiname Slėptuve.
- Kur mano draugai?
- Turi galvoje tą storulį ir negyvėlį? Keistą kompaniją pasirinkai, pone Edvardai. Žinoma, jie slėptuvėje, kaip ir tu pats. Iš pradžių juos apgyvendinome tardymo kamerose ir kaip reikiant išklausinėjome. Tačiau jie pasirodė labai jau nekaltučiai, tad mes perkėlėme juos į palapinę.
Hmm... Vadinasi, cerberis kažkur laksto nesugautas...
- Kam jūs dirbate? - Uždaviau eilinį klausimą. Keista - jos manęs dar nieko nepaklausė. Matyt, Benkartinas su Kazu atsakė į joms rūpimus klausimus.
- Niekam. O iš tiesų tik sau. O ką tu pagalvojai?
- Pamaniau kad jūs kokio nors velnio - giganto žvalgybininkės. Jie turi panašių, lakstančių po visą pragarą su visokiomis užduotimis.
Andromeda suraukė antakius ir palinko į priekį.
- Iš kur tu žinai?
- Teko pagyventi su keliais iš jų, - kukliai šyptelėjau. - Linksma kompanija praplautomis smegenėlėmis.
- Hmm... - Andromeda mąsliai parėmė galvą. - Jie paprastai gyvena labai gerai saugomuose kalėjimuose. Jei tai, ką tu man sakai yra tiesa, tuomet kaip tu atsidūrei čia?
- Kazas padėjo man pabėgti. Argi jis nieko jums nepapasakojo?
- Tas numirėlis? - Vadė paniuro. - Nieko konkretaus jis nepapasakojo! Jo neįmanoma priversti! Tepasakė, kad tu pats viską prisipažinsi, jei panorėsi.
Buvau maloniai nustebintas. Pasirodo, ne aš vienas kupinas įtarumo.
- Tai ar verta man tavim tikėti, pone Edvardai? - griežtai paklausė Andromeda.
- Aš nemeluoju, - paprastai atsakiau. - Tik daugiau nevadinkite manęs ponu. Užteks tik Edvardo.
Ji šyptelėjo.
- Ar dar nori ką nors sužinoti? - paklausė.
- Be abejo. Kas, po šimts, man buvo?
Andromeda pažvelgė į Raizę. Ši krenkštelėjo:
- Tu pasivertei demonu, - paaiškino ji. - Turėjai pasiversti, nes joks kitas virsmas nesukelia tokių kūno traumų. Kadangi demonas yra ne šio pasaulio gyventojas, virsdamas juo tu susijungei su jo pasauliu. Net ir atvirtimas žmogumi nesugebėjo nutraukti tų ryšių. Tu pradėjai keistis. Pamažu būtum virtęs atgal į tą padarą. Ir... kas tada žino, kas būtų atsitikę...
Man tai visai nepatiko.
- Tikriausiai Kazas jums pasakė, kad aš buvau juo virtęs, ar ne?
- Na, tavo storasis draugužis to nežinojo, - nusišypsojo Raizė. - Tačiau aš supratau iš požymių. Kazas tik patvirtino. Ne tu pirmas ir ne tu paskutinis tai išbandai. Ar bent nutuoki, koks sudėtingas tokio žmogaus išgydymas? Reikia ne tik gydytojo, reikalingas ir burtininkas.
Mūsų Cemetra yra pakankamai galinga ragana - ji ir nutraukė tuos ryšius su demonų pasauliu, tačiau tu jau buvai pusiau demonas...
Įsiterpė Andromeda:
- Cemetra jau buvo patyrusi tokiame darbe, antraip tau būtų baigęsi kur kas liūdniau. - tarė ji. - Tačiau tai tik pusė darbo. - Kad žmogus atgautų normalų kūną, šalia jo turi būti kiti žmogiški kūnai, kurie perduotų sergančiajam šilumą. Aš turėjau kreiptis į visas moteris, ieškodama savanorių. Atsirado vos viena - Raizė...
Gydytoja šyptelėjo man, tačiau man nebuvo linksma.
- Versti jų tai daryti prieš savo valią negalėjau. - tęsė Andromeda. - Tokios būklės ligonis yra siaubingai atšalęs, be to sapnuoja košmarus. Kartais netgi labai pranašiškus. Aš tai žinau, nes pati per kvailumą buvau pasivertusi demonu. Ir mane taip pat gydė panašiu būdu...
Kalbėdama Andromeda vis labiau gūžėsi, žvelgdama į stalą. Aš ją puikiai supratau. Atsiminimai turėjo būti ne itin malonūs.
Staiga ji įsmeigė į mane akis ir išsitiesė.
- Todėl antroji buvau aš, - tarė ji šiek tiek parausdama. - Ar nori dar ko nors paklausti, Edvardai?
- Taip, - tyliai pasakiau. - Kodėl jūs tai padarėte? Kodėl nepalikote ten, kur radote?
- Mes ir norėjome taip padaryti, - atrėžė vadė. - Tačiau numirėlis ir tas storulis... jie mums kai ką papasakojo. Edvardai, mes labai gerbiame narsius žmones, tačiau aš iki šiol negaliu patikėti tuo, ką jie mums papasakojo apie tave...
- Įdomu, ko jie ten jums pripaistė? - Sumurmėjau nepatenkintas, nes jau nutuokiau, ką galėjo atskleisti ilgas Benkartino liežuvis.
- Jie paistė, kad prieš kelias dienas tu savo rankomis nužudei du velnius. Vieną užeigoje, žmogaus ūgio. Kitą, velnią - gigantą, užmušei ant vandens...
Vadė klausiamai kilstelėjo antakį.
- Jums įdomu, ar tai tiesa? - paklausiau aš. - Galite pačios tuo įsitikinti. Turite mano daiktus ir tikriausiai juos jau iškraustėte. Yra toks maišelis, užrištas neatrišamu mazgu...
- Klysti, mes nekraustėme tavo daiktų. - paskubėjo paneigti Andromeda.
- Nesvarbu. Tame maišelyje yra velnio - giganto siela, ar smegenys... toks minkštas rutulys, žinote?.. Gerai įsiklausius girdisi, kaip jis viduje cypauja. Taip, aš iš tiesų jį nudėjau. Nebuvo kitos išeities.
Abi merginos apstulbo.
- Kaip?.. - išspaudė Andromeda. - Vienas prieš vieną?
- Taip, tačiau nereikia iš to daryti žygdarbio! Supraskite, aš neturėjau pasirinkimo. Jei nebūčiau jo nudėjęs, jis būtų suėdęs mane ir mano draugus.
- Bet velnias juda daug greičiau nei žmogus!
- Manote, sunku išmokti judėti greičiau nei jie? Aš daug treniravausi...
Andromeda kiek patylėjo, gręždama mane žvilgsniu.
- Kas tu toks? - paklausė ji. - Tu nepanašus į riterį. Tavo drabužiai kaip paprasto kaimiečio, nors čia, pragare, tai nieko nereiškia. Tavo draugai sakė, tu pats pasakysi, kas esąs ir aš noriu tai žinoti!
Ji buvo atkakli, tačiau manęs neapleido mintis, kad visa tai tik akių dūmimas, kažkokia velnių priemonė išgauti žinias... Aš visu kailiu jutau spąstus. Jos pernelyg gražios... Veislinės? Kodėl tada mane gydė? Velniams juk nesvarbu, kuris iš dviejų gali būti velnių medžiotojas - paprasčiau nudėti abu ir pamiršti.
Nebent demonu virtęs žmogus išties kelia didelį pavojų...  Nors Andromeda sakė dirbanti tik sau,  iš tiesų galėjo dirbti kam tik nori. Kol kas jos vienintelis koziris buvo jos daili nosytė, o tai manęs neįtikino.
Antra vertus, Slėptuvė su namu - tvirtove galėjo būti pastatyta besislapstančių pabėgusių velnių vergų. Tuomet aišku, kam tokia apsauga. Tačiau tai neatsako į vieną klausimą: kur visi vyrai? Galop, netgi palyginus teigiamas ir neigiamas puses, nesigauna nieko gero.
Aš apsidairiau ir pamačiau už spintos ant sienos kabantį nedidelį kardą. Štai kur vienas pliusas. Bet ir jo neužtenka.
- Pirmiau noriu sužinoti, kas tu tokia, - tvirtai pasakiau. - Iš kur ši slėptuvė ir ką apie ją žino velniai? Kodėl aš turėčiau jumis patikėti?
- Nepatiklus iki galo. - Nusijuokė ji. - Ką gi, tavo viršus. Šią slėptuvę pastatė tie, kurie sugebėjo pasipriešinti savo šeimininkams. Jie, aštuoni vyrai ir vienuolika moterų, pasitraukė į neįžengiamus miškus ir jų viduryje pastatė šį pastatą. Aš su savo merginomis esame trečioji karta. Deja, vyrų mes nebeturime, nes jie žuvo pavojinguose žygiuose, kovodami su velniais. Mano tėvas išmokino mano motiną naudotis ginklais, ji tas žinias perdavė man. Ji buvo kardininkių vadė prieš mane. Dabar ji jau ne tokia stipri kaip anksčiau, todėl neseniai vade tapau aš. Dabar mes mokame apsieiti be vyrų, tačiau mums jų dar labai reikia. Pats žinai, kodėl. Vaikai iš dangaus nenukrenta... O mūsų pastaruoju metu tik mažėja.
Deja, tie vergai, kuriuos mums pavyksta išvaduoti, būna pernelyg bailūs arba jau pardavę savo sielą šeimininkui. Iš jų jokios naudos. Dažniausiai mes tik pasinaudojame jais ir išspiriame užrištomis akimis.. Bailių mums nereikia.
Klausei, ar velniai žino apie mus? Jie žino, kad mes esame, tačiau nežino, kur. Galvą guldau, jie daug ką paaukotų kad tai išsiaiškintų!
Vadė kalbėjo įsijautusi ir tikrai neturėjo laiko kurti savo pasakai. Mane tai pakankamai įtikino, nors aš žinojau, kad atskleisdamas savo paslaptį, rizikuoju viskuo. Tačiau aš nusprendžiau surizikuoti.
- Taip... - tarstelėjau po ilgos pauzės. - Tokiu atveju man teks papasakoti savo istoriją. Ar galite garantuoti, kad mano pasakojimas išliks paslaptyje?
- O kodėl tau būtina jį laikyti paslaptyje?
- O kodėl jūs slepiatės savo slėptuvėje? - atsakiau klausimu. - Nes velniai negaištų nė akimirkos, jei sužinotų apie jus, ar ne? Kaimas būtų nušluotas nuo pragaro paviršiaus.
- Būtent todėl jie apie mus ir nežino. - Piktokai atrėžė vadė.
- Taip. Apie mane jie irgi nieko tikslaus nežino. Na, vienas grafas iš Liuciferio pilies jau žino kad yra toks kaimietis, nebijantis velnių... Tačiau jei jis žinotų, kiek aš jų išpjoviau per visą savo gyvenimą, būčiau sudraskytas į gabalus, o mano galva tikriausiai puoštų pilies sieną. Todėl man įdomu, ar įstengsite mano paslaptį išsaugoti kartu su saviške?
Andromeda linktelėjo. Ji, berods, truputį apstulbo.
- Jūs... pjovėte velnius? - paklausė Raizė.
- Ne visai. Aš juos medžiojau. Ir tik dėl užmokesčio. Esu laisvai samdomas velnių medžiotojas, bent jau buvau tokiu žmonių pasaulyje. Velniai žino, kad tokie kaip aš egzistuojame, tačiau nežino, kaip mes atrodome ir kur gyvename. Tai mes kruopščiai slepiame.
Aš patylėjau, leisdamas joms suvirškinti žinias.
- Tai ką jums papasakojo Benkartinas? - pasiteiravau.
- Nieko iš to, ką dabar pasakei tu. - Papurtė galvą Andromeda. - Jo pasakojimas prasidėjo nuo jūsų išėjimo iš Karpos. Smulkiai papasakojo, kaip keliavote, kaip... praradote vieną bendrakeleivį... Tikrai užjaučiu, Edvardai. Pragare žmonės sugyvena daug geriau nei savo pasaulyje. Mes čia tarpusavyje nekariaujame. Tačiau aš nesuprantu, kaip toks velnių medžiotojas, kaip tu, atsidūrei pragare?
Aš trumpai papasakojau visą kelionės pradžią bei tikslą. Iš jos veido išraiškos supratau, kad keli šios istorijos faktai jau žinomi. Bet kai užsiminiau apie vartus atgal į žmonių pasaulį, ji tiesiog įsisiurbė į mane akimis.
- Aš taip ir maniau! - Riktelėjo ji džiugiai, neleisdama man pabaigti. - Žinojau, kad išėjimas kažkur turi būti! Tik nesitikėjau, kad jis bus taip gerai apsaugotas! Išties, labai tolimas žygis. Beveik neįmanomas! Ir tu ruošiesi ten keliauti tik su dviem savo draugais?
- Taip, jei nesiruoši su savo merginomis palaikyti kompanijos. - šyptelėjau. - Bet pirma norėčiau atgauti savo daiktus ir ginklus. O ypač tą maišelį su velnio siela. Jį reikia nuolat saugoti.
- Atgausi. - linktelėjo Andromeda. - O dėl maišelio nesirūpink. Rytoj išvyksta dvi mano žvalgės, jos į dykumą išgabens bent tuziną velnių sielų kartu su tavo maišeliu. Mes jas laidojame labai gilioje bedugnėje, vadinamoje Begaliniu Šuliniu. Ten bet kas pradingsta amžiams.
Ji pamatė mano klausiantį žvilgsnį ir skubiai paaiškino:
- Žinoma, mes nestojame su jais į kovą vienas prieš vieną. Mes dar ne tokios patyrusios. Puolame pavienius arba poreles. Iš anksto nužiūrėtas aukas užpuola penkios arba šešios kardininkės. Trys iš jų būna ginkluotos arbaletais. Sėkmė visuomet garantuota, be to, šitaip mes keršijame už mūsų tėvus. Ne visos mano merginos atsparios velnių auroms ir mūšyje iš jų nėra jokios naudos. Todėl tokias aš mokau taikliai šaudyti...
Staiga ji atsistojo.
- Eime, aš nuvesiu tave pas tavo draugus. Labai tikiuosi kad pasikalbėsime daugiau, bet manęs laukia darbai. Šiandien numatoma stambi medžioklė.
- Aš galiu vykti su jumis, - pasisiūliau.
- Neabejoju, tačiau tau numatytas labai ilgas poilsis. Nekreipk dėmesio kai užsinorėsi lakstyti laukais be jokios priežasties. Toks žvalumas yra apgaulingas.
Ji nuvedė mane į vieną iš palapinių, kurią saugojo dvi ginkluotos sargybinės. Staiga pajutau, ką Andromeda turėjo galvoje, kalbėdama apie netikrą žvalumą - man taip staigiai pablogėjo, kad vadė turėjo prilaikyti mane.
Viduje Benkartinas su Kazu lošė kortomis.
- Sveiki! - karktelėjau, lįsdamas pas juos. - Kas laimi?
- Aš! - pamojavo Kazas. - Kaip laikaisi, visų laikų didžiausias karvedy?
- Karvedžiui silpna kaip po karo, - merginos užsagstė palapinę ir vadė jas nusivedė su savimi, palikusi mus be apsaugos. Matyt, aš pelniau jos pasitikėjimą.
Atsisėdau ir pasijutau geriau.
- Tačiau pasitaisysiu. - pažadėjau. - Girdėjau, jus kaip reikiant ištardė. Kas ten dėjosi, tame kalėjime?
- Joks ten kalėjimas. - numykė Benkartinas. - Ir jos nelabai stengėsi ką nors sužinoti... Tūzas! Turiu dvyliką. Kiek pas tave?
- Viena. Aš laimėjau! - numirėlis numetė kortą ir pasisuko į mane. - O tau tiesiog pasisekė, Edvardai! Tris dienas su nuostabiomis merginomis!  Kiek žinau, paskutinę parą miegojai net su šio bobinčiaus vade! Kaip ji tau pasirodė? Po priverstinio susilaikymo metelių turėjo būti nepaprastai aistringa!
- Net jei ir buvo, vis tiek nieko nepamenu. Daugiausiai sapnavau košmarus, - aš prisiminiau paskutines sapno akimirkas ir krūptelėjau. Pranašingi sapnai? Gal man aplankyti jų raganą ir paprašyti paaiškinti sapną? -Šiaip ar taip ačiū, kad įkalbėjote jas nepalikti manęs numirti. Ar man labai blogai buvo?
- Blogiau nebuvau dar matęs! Brol, tu taip šaukeisi mirties, kad jos beveik pasiryžo išpildyti tavo maldas. Ir tik vadės dėka tu pasiekei kaimą. Jei neklystu, ji irgi buvo patyrusi tą patį kaip ir tu.
- Neklysti, buvo. Turėčiau būti jai labai dėkingas...
- Va va! Ir aš taip sakau! Mergaitė taip stengėsi, slaugė tave - matyt, kažko labai tikisi mainais. Turėtum pasistengti, kad ji tai gautų. Jei vis dar nesupratai, senis Kazas gali tau labai vaizdžiai nupasakoti visą nesudėtingą dėkingumo procesą...
- Eik šikt! Aš rimtai...
- Manai, aš ne? Kodėl, tavo manymu, vadė nusprendė ne tik tavęs nepalikti, bet dar ir išgydyti? Ir dar pati sudalyvavo tame procese!
- Nes tu jai papasakojai  mano tariamus žygdarbius, o jos gerbia mokančius skersti velnius!
- Na, iki tiek ir man smegenėlės traukė. O paskui aš sužinojau dar kai ką ir išmąsčiau antrą dalį. Ar žinojai, kad jos pagerbia visus čionai atsivarytus vyrus? Ir kad vyrai čia tokie reti kaip ir saulės užtemimas? O didvyriai, skerdžiantys velnius, net teoriškai čia neįmanomi?
- Na, ne tokie jie ir reti... Žinau, na ir kas?
- Hmm... Taigi, aš dar nebaigiau. Ar žinai, kas yra hipodromas?
- Koks nors aventietiškas valgis?
- Tai didelis laukas, skirtas arklių lenktynėms. Laukas, apsuptas medinių, kelių aukštų statinių, skirtų žiūrovams. Žiūrovai lažinasi dėl tų žirgų, kurie, jų manymu, atbėgs pirmi. Populiarus buvo sportas. Gal ir dabar yra toks...
- Kuo čia dėtas tavo hipotronas, ar kaip jis ten? Rodos, kalbėjai apie vyrus?
- Viskas savo laiku. Tie žirgai būdavo labai gerai prižiūrimi, jų tėvus parinkdavo tik iš pačių geriausių ir greičiausių. Žinai, kaip tai daroma - ne kvailys...
Riteriai jodinėja irgi puikiais veisliniais žirgais. Štai dabar ir palygink: pragaras - tai hipodromas, o lenktyniauja čia šios moterys ir velniai. Tačiau lenktyniaujama ne po kelis, o tiesiog būriais. Reiškia, laimės tie, kurių būriuose bus geriausių lenktynininkų, ar ne? Gali nepurtyti galvos ir nevartyti akių - vis tiek mano tiesa. Taigi, o kad būtų gerų lenktynininkų, reikia kad gerą patelę atitiktų geras patinas ir atvirkščiai. Tačiau tai tik metaforos. O dabar grįžkime į realybę. Kas tarp šių moterų turi geriausias savybes, reikalingas tokiam hipotetiniam - hipodrominiam lenktynininkui? Tik nesakyk, kad pagalvojai apie virėją, kuriai jau seniai karstas į nugarą dunksi...
- Žinoma, jų vadė! - Piktai atrėžiau, jau nujausdamas, kurlink jis suka.
- Valio! Iki čia priplaukėm. Bet matai, šioj jų bendruomenėj vienas dalykas, galima sakyti, apverstas aukštyn kojom. Kadangi šalia nėra vyrų Slėptuvės, tai šios vargšelės priverstos ieškoti sau jaunikių ant kelio. O kiekvienas žmogus visada ieško kažko, verto savęs, ar ne? Ir jei geriausia kumelė šioj fermoj
yra ta, apie kurią ką tik kalbėjai, tai pats esi tikrų tikriausias veislinis kumelys! O gydymą gali laikyti savotiškomis piršlybomis. Aš baigiau...
- Na ir primalei! - bandžiau ginčytis, nors pats tikėjausi panašios išvados. - Bet manyk, kad supratau.

Kažin, ar manimi JAU nepasinaudojo? Tikriausiai ne, antraip, ko gero, gulėtume pamiškėje su raiščiais ant akių.
- O kur Kandas? - prisiminiau.
- Pabėgo. - tarė princas. - Tas cerberis ne toks kvailas.