Sapnai

Jie aplanko mane nakčia
kai tyloje pradeda murmėti knygos
ir senose reprodukcijose įsižiebia akys
gyvai dvelkiančios sena kančia
šešėliuose lėtai pinasi mintys
sudarydamos vaizdinių audinius
tokius plonus ir plazdančius –
jie mano šaltas akis sušildys
palengva deformuojasi sienos
pro savo sunkumą sunkdamos garsą
liūliuojantį vidurnakčio gausmą
šaukiamą mano sielos
tada blyškios užmaršties rankos
nusileidusios nuo mėnulio pjautuvo
bespalviais rūko pirštais sulipdo blakstienas
ir švelniai paglosto plaukus...