Mano avelei

Žalia žalia
Mano samanota avelė,
Rasa pravirkusia žole brenda.
Mano paslaptis,
Nepalaistytas, merdėjančias,
Po juoda žemele miegančias,
Saugo.
Senut senutėlis Dievas
Pavasarinio vėjo ranka
Glosto
Susivėlusią jos galvą,
Kelia
Iš gilaus miego
Gyvenimui.
O aš
Klausau, kaip byra
Džiūstančios vyšnios lapai,
Ir nuolankiai klausiu Jo,
Kaip
Galiu ištart nors žodį
Savo dieviškai avelei,
Jei nedrįstu
Net pažvelgti
Į jos išalkusias akis.