Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aš sėdėjau didelėj keistoj pievoj, jau ilgokai čia gyvenau... Pieva atrodo neturėjo galo, buvo labai ilga, bet iš pločio gal tik dešimt kilometrų. Iš abiejų pusių ją supo aukšta ir pilka siena, kurios galo taip pat nesimatė. Kartą buvau perlipus žemesniąją sieną, bet vaizdas, kurs plytėjo už jos buvo šlykštus. Viskas iki horizonto vien pilki pelenai, vienui vienas vidury laukymės stovėjo apanglėjęs stagaras su pora šakų. Ir tik prie pat sienos buvo grumstais išsimėtę nedideli žemės kąsniai. Apimta panikos, tada, susibraižydama rankas ir kojas, perlipau per sieną, bijojau, jog jei dar po minutėlės negrįšiu siena užaugs ir aš amžinai liksiu supama tų pilkų pelenų.
Persiritus per tvorą palengvėjo, vėl buvau "namie". Čia maloniai šildė saulė, dangum plaukė keli tingūs debesėliai, čia bent jau buvo gyvybės. Už kitos sienos buvo tamsus miškas ir kuo toliau tuo aukštesni medžiai augo, bet siena buvo per aukšta, kad galėčiau perlipti. Dar už miško, ant kalvos, augo vienišas medis. Žemės aplink jį nedengė žolė , kamienas buvo išraižytas gilių randų, plačias šakas dengė pilkai ruda aureolė. Kai saulė apšviesdavo medį man dar pasirodydavo, kad ta masė žalia, bet čia niekad nebuvai tikras dėl spalvų... Tai štai kas buvo už mano pievos. O pačios jos pakrašty, prie didžiosios sienos, augo beržynėlis. Jauni beržai dažnai šlamėdavo pučiant silpnam vėjeliui. Prieš miškelį vešėjo aukštų smilgų, įvairiaspaslvių dobilų ir vienišų ramunių pilna pieva. Niekad nežinojai ką gali rasti joje už žingsnio: rausvą dobilą, išsikerojusį šunramunių krūmą, ar degančią aguoną. Išbridus iš šios pievos, prieidavau jauną minkšta minkšta žolyte apsiklojusį lauką. Dar buvo dvi upės, tiksliau upė ir upelis. Upės vanduo buvo juodas ir drumzlinas, kupinas amžių dulkių, todėl retai čia nueidavau, o upelis, atvirkščiai, buvo mano draugas. Skaidrus jo vanduo, švelnus gurgenimas, nendrėmis apaugę krantai visad pakeldavo nuotaiką.
Tiesa, niekad nemačiau čia nei gyvūnų, nei paukščių, o upelyje žuvų, šiltais vakarais manęs nepersiakiodavo spiečius uodų, bet stengiausi apie tai negalvoti ir negadinti savo idealaus gyvenimo.
Kiekvieną dieną čia šviesdavo saulė, tik kartais per dangų nuplaukdavo keli vilnoniai debesėliai, beveik niekad nelydavo ir niekad nebūdavo liūčių. Kartais papūsdavo vėjas, bet tada aš įsivaizduodavau, kaip jis už sienos sklaido pelenus.
Bet vieną dieną mano beržai pradėjo gedėti... Jų baltą švelnią tošę išmušė juodos dėmės, permatomi smaragdiniai lapeliai pažaliavo, tiksliau tapo tamsiai žali ir nusviro žemyn, kaip ir tiesios beržų viršūnės, visos šakelės, kurios taip kilo į dangų ir šviesą nulinko. Mano beržai gedėjo ir tyliai verkė... Nežinojau kodėl, bet jie lyg priekaištavo man dėl kiekvieno šypsnio, jie žiūrėjo į mane, kaip į naivų vaiką, kuris nemato nieko tik save. Tie beržai pradėjo mane slėgti, todėl vieną dieną aš nuėjau pas juos, atsisveikinau, palikau gedėti vienus ir daugiau nebesugrįžau.
Paskui pradėjo iš proto varyti ir pieva. Smilgų viršūnės nebekuteno mano delno, dobilai nebekvepėjo, aguonos nebedegė, o buvo paprasčiausiai raudonos... Gražioji pieva tapo porcelianinė, vis dar graži, bet nebegyva. Taigi, nustojau klaidžioti ir po ją. Upelis savo švelniu gurguliavimu nebepasakojo apie meilę, stirnas ir lelijas, o sekė liūdną ir ilgą pasaką, deja, aš jos nesupratau. Švelnioji žolytė išblyško, sumenko. Nebenorėjo augti, kaip anksčiau, kažko labai bijojo. Mano rojus tapo mano pragaru.
Aš buvau akla ir nesupratau kodėl, o viskas buvo čia pat. Visi medžiai, gėlės, jauna ar sena žolė, upės čia amžini. Jie užauga, pasensta, susiraukšlėja ir susitraukia, bet numirti negali. Jų lapai prisigeria dulkių, kamienus išraižo raukšlės, bet perlūžti perpus ar bent numesti lapų jie negali.
Ir vieną dieną atsitiko tai kas jau seniai turėjo atsitikti. Saulę užtemdė juodi debesys, pakilo didelis vėjas, sugriuvo abi sienos. Danguje trankėsi milijonai žaibų ir tuoj turėjo prapliupti lietus. Permainų vėjas, šiaušdamas upei keterą ir pagriebęs pelenus maišę juos su nudrėkstais medžių lapais ir išrautais žolių stiebais; prie žemės lenkė šimtamečius ąžuolus, pušis, liepas, egles, o medžiai lūždami ir draskomi tyliai tyliai kartojo vėjui:"ačiū..." 
 
2003-02-25 19:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 16 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-10 23:07
Nuar
Pabaiga tikrai įdomi. O štai pradžia taisytina, nes logiškai yra nepaaiškinamas dalykas, kaip ta, kuri visą gyvenimą gyvena vietoje, kur nėra gyvių, o tik augalai, žino, kas tai yra uodai, paukščiai, žuvys. Taip pat norisi paklausti, o tai tame pat sakinyje dar nurodyti gyvūnai, tai kažkas daugiau nei žuvys ir paukščiai, kuriems bendrinis apibrėžimas netaikomas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-06-16 19:08
Kumelaitė
labai grazhu...:)
shiaip galejai ir labiau ishsiplest ir truputeli daugiau veiksmo idet...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-03-10 16:14
voratinkliai
vieniems atrodo kad tu myli gamta kitiems tai juokinga o kiti kaip visada viska peikia taciau man atrodo jog tai tavo gyvenimo dalis perteikta per gamta. as teisi?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-27 17:53
viena skruzdėlė
idėja gal ir nieko, bet tekstas tekstas... reiktų žinoti, kas yra laukymė ir laukas, bei kuo jie skiriasi nuo pievos, prieš rašant;]. jau nekalbu apie slegiančius beržus, "švelnią tošę" ir tokius šedevrus kaip "smaragdiniai lapeliai pažaliavo, tiksliau tapo tamsiai žali".
labai prašau, nedarykit iš alegorinių miniatiūrų apsakymų... ypač, jei stilius Šlubuoja:P
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-27 12:28
Mystiko
labai jau gamta myli... Tarsi impresionistinis paveikslas kurinelis skleidzia nuotaikas... Kaip as noriu pavasario...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2003-02-27 11:22
Kraupiai geras zhmogus
perskaičiau pirmą sakinį ir suėmė toks juokas, kad toliau neskaičiau. Maž  kada dar susikaupsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą