Mačiau

Mačiau kaip miegant pakyla strazdanos,
Iškeliauja vietoj sapnų ir negrįžta.
Iki ryto...
Kada vėl nubudus su Saule pakyla
Neberasota, vakar buvus žole,
Šiandien jau sudegus, nurengta žemė,
Ir vėl kyla (vėl su strazdanom)
Savo noru po mano lietum,
Apsigobus mano šiluma,
Matei garuojant ant palangės
(kitoj lango pusėj),
Kylat į savo matinį dangų,
Tokį kaip sniegas,
Negalintis be žemės,
Priglundantis ir verkiatis,
Per dienas ir naktis,
Tyliai į mano vienintelio veidus,
Kai Tu pasislėpus
Tavęs nepažįstančiom strazdanom,
Išeini nuplovus mano lietų,
Mano rankas be delnų,
Be prasmės,
Tik su viltim, kad ir vėl
Žemei tapus tamsiaja mėnulio puse,
Ikarui pakilus (pagaliau),
Galėsiu ir vėl,
Ir vėl tą patį tik kitą,
Ne rasotą, bet su migla,
Su Tavo sapnu, rytą
Kalbėti sau į akis:
Mačiau kaip miegant pakyla ir iškeliauja strazdanos...