Saliutas sąvartyno Angelui

Detektyvinė apysaka

tęsinys

3.

Visi trys susigrūdo kabinoje ir pajudėjo. Viktoras sėdėjo viduryje, suspaudęs rankas tarp kelių, ir iš padilbų dairėsi. Kabinoje nepastebėjo nieko ypatingo. Staiga Viktoro žvilgsnis užkliuvo už prie priekinio stiklo gulinčio sulankstyto laikraščio. Ant jo, matyt, laiškanešio buvo brūkštelėta “Auš 3”.
”Aha, tai turėtų būti adresas – Aušros arba Aušrinės gatvės trečias numeris”, - suprato Viktoras.
Lyg netikėtai variklis sučiaudėjo, sušnypštė ir nutilo.
- Po velnių! Kas čia pasidarė? Nė kelių kilometrų nenuvažiavom! - nusikeikė ilgšis vairuotojas.
Lauke ėmė lyti, ir tas nenoriai išlindo lauk. Susikūprinęs nubėgo, pakėlė dangtį. Pasikrapštė kiek ir grįžęs tarė storuliui:
- Nieko nebus, varykis “greituke”, nėra kada gaišti, aš paskui grįšiu.
Drimba šnopuodamas išsiropštė lauk ir atsisuko į Viktorą. Tas jį stumtelėjo, šoko iš mašinos ir pasileido grioviu į pakelės krūmus, o čia pat ir miškas. Dar išgirdo ilgšį klausiant: “Gaudysim? ”, bet  storulis, matyt, numojo ranka.
Viktoras užsiropštė į kalvelę, praskleidęs varvančias šakas, žvelgė žemyn. Vyrai nuleido galines furgono duris. Po minutės išriedėjo automobilis su raudonu kryžiumi ant šono. “Viešpatie! “ –sušnibždėjo Viktoras. Jis pažino greitąją. Tai ji nusivežė Angelą. Dabar suka į “kurortą”. “Kodėl jie tą vietą pavadino “kurortu”? - pagalvojo vaikinas.
Viktoras neblogai pažino apylinkes ir mintimis klaidžiojo po vietovę. Miške – ne, neįmanoma - per daug bruzgynų. Anoj pusėj dykvietė, laukai ir senos fermos. Prie upės? Taip! Gali būti – čia prasideda draustinis. Graži vieta! Reikės aplankyti!
Visas sulijęs Viktoras nusprendė grįžti namo – į sąvartyną. Pasisotins, išsimiegos – tada į miestelį ieškoti “Auš 3”. Papurtė varvančius plaukus ir, slysdamas tižia žeme, pasileido beveik tekinom.

xxx

- Tai čia už kampo ta gatvė? – Viktoras padėkojo ir nuėjo. Jis buvo ir pats nusiprausęs, ir marškinius išsiskalbęs kvepiančiu muilu, išblizgintais batais – visai nepanašus į sąvartyno berną. Rankoje laikė laikraštį – jei kas užklaus tokio įtartinai slampinėjančio paauglio, pasakys, kad ieško darbo pagal skelbimą. Po vakarykščio lietaus dangus buvo žydresnis, popiečio saulė kaitino žydinčių kaštonų žvakes. Viktoras net atsiduso – kaip čia gražu! Ir kaip kvepia. Tai gyvena žmonės! Jis priėjo prie gyvatvorės. Čia Aušros gatvė, trečias numeris.
Iš metalo nukalti vartai imitavo ietis – atrodė, kad šeimininkai nori pabrėžti saugomą nuosavybę. Prabangi vila stovėjo atokiau nuo kelio, apželdinta tujomis, šalia veja lakstė kokių aštuonerių metų berniukas. Viktoras apsižvalgė ir sušvilpė. Berniukas pakelė galvą. Viktoras pamojo jam prieiti. Tas pamindžikavo kiek ir lėtai prisiartino:
- Ko nori?
- Ėjau, mėtydamas peiliuką, žinai, va taip – nusitaikai ir smeigi. O dabar jis nukrito kažkur prie jūsų tvoros. Gal padėtum paieškoti? Toks buvo gražus, spalvota rankenėle…
Berniukas užjaučiamai palingavo galvą ir pasilenkė prie tvoros.
Viktoras jį šnekino toliau:
- Mano vardas Viktoras, o tavo?
- Frederikas
- O tu čia vienas gyveni?
- Ne, su mama ir tėčiu.
- O kur jie dabar?
- Ruošiasi važiuoti į balių. Mane nuveš auklei.
- O kur mama dirba?
- Niekur.
- O tėtis?
- Ai, nežinau, pas kažkokį poną.
Kieme pasigirdo moters balsas:
- Frederikai! Važiuojam!
- Man reikia eiti…
- O, štai ir radau, - Viktoras ištiesė gražų peiliuką ir padavė mažajam. - Pasiimk, dovanoju jį tau, drauguži. 
Mažylis dvejodamas stoviniuoja.
- Frederikai! – vėl pašaukė.
- Aš ateisiu pas tave vėliau, gerai? - šūktelėjo Viktoras nubėgančiam berniukui.
“Jis galėtų man daug ką papasakoti”, - pamanė Viktoras ir nuslinko nuo tvoros. Paėjėjęs kiek, kad jo nepastebėtų, sustojo ir slaptom stebėjo kiemą. Išėjo rausvaplaukis vyras ir elegantiška dama, vedina Frederiku. Jie susėdo į  pilką “Audi” ir iš lėto nučiuožė vartų link.
Nuo šiol Viktoras šio namo nepaliks ramybėje.

xxx

- Tai yra šėtono viešpatavimo laikas. Ir vargas tam, kas neatsilaiko tuos devynis mėnesius, kai Juodasis Mėnulis keliauja jo ženklu. Dabar jis pasmerkia Ožiaragio žmones nesėkmei, nelaimei ir vargams, - oriai ir rimtai užbaigė dama.
Indrei patiko ši paslaptinga stalo kaimynė. Ji sėdėjo priešais. Kitas kaimynas – storas, išglebęs, užtinusiomis akimis (tikras “šliužas”) – ryte rijo ją akimis. Matyt, viliojo jos iškirptė. Ji pasitaisė plaukų sruogą ir, nenorėdama besutikti storulio žvilgsnio, apsidairė aplinkui.
Moterys paraudusiais nuo vyno skruostais juokėsi ir flirtavo su vyrais. Šie stovėjo pasipūtę, pasitikintys savimi ir išdidūs. Indrė klausėsi tuščių plepalų, o akys klaidžiojo po puošnią salę. Ana, kur jos vyras! Jo raudonai rudi plaukai beveik nebesiskyrė nuo įraudusio veido. Apsikabinęs per liemenį aukštą blondinę, tiesiog užantin brukte bruka vyno taurę, ta kvatoja ir nė nabando trauktis. Tai naujieji vyro draugai. Jos brangiausiasis Adolfėlis visai išpuiko, pakliuvęs į tokią kompaniją. Atrodo, jūra jam jau iki kelių.
Indrė nusisuko į kitą pusę. Čia, ties židiniu, stovėjo fotografas – fanatikas. Taip jis juokaudamas save prisistatė. Indrė pasuko prie jo.
- Kertu lažybų, kad šį vakarą fotoaparatą palikote namuose.
- Namuose palikau net tris fotoaparatus, o čia teturiu vieną, - jis šelmiškai šyptelėjo ir ištiesė ranką. Indrė priėjo arčiau. Iš tikrųjų – mažutis ir dailus daikčiukas beveik tilpo delne.
- Aš nepastebėjau, kada jūs fotografavote…
- Geriausios nuotraukos ir būna tada, kai niekas nepozuoja. Tuoj prasidės fejerverkas. Aš jums pasufleruosiu – atsistokite va ten.
Iš tikrųjų. Akinančios lempos staiga užgeso, palikdamos tamsoje žaidžiančias žvakių liepsnelės. Už stalo, tarsi iš žemės, aukštyn šovė mirguliuojančios spalvotos žvaigždės. Jos kilo ir geso – purpuro spalvos ir žalio smaragdo. Gelsvu žiedu aukštyn šoko jų sesės, tarsi norėdamos pasivyti ir pažaisti, kol tamsa ir laikas jų neištirpino.
Visi nutilo, susižavėję pasakišku vaizdu. Kai vėl užsidegė krikštolinės lempos, net apakindamos susirinkusius, šie ėmė ploti.
- Čia tau pirmajai - meno gerbėjai, - Indrė atsisuko, išgirdusi pažįstamą balsą. Fotografas šypsodamasis padavė jai nedidelę nuotrauką. Joje aiškiai buvo matyti prieš minutę užgesęs fejerverkas ir jame paskendę puotautojai.
- Taip greitai?
- Tss, kitiems bus vėliau…
Indrė dėkingai paspaudė ranką fotografui ir nužingsniavo į holą. Apačioj palikta jos mažutė rankinė. Nuotrauka puikiausiai tilps joje.
Indrė iš lėto leidosi laiptais ir stabtelėjo, išgirdusi savo vyro balsą ir moters kikenimą. Ji persilenkė per laiptų turėklus ir loštelėjo atgal. Jos vyras ir blondinė…

Bus daugiau