Byrjun*

Taigi.
Jūra.
Palanga.
Lietūs.
Pavieniai poilsiautojai.
Tuščias tiltas.

Judėjome tiltu. Visa kompanija. Kartu, bet atskirai. Akimis į horizontą, mintimis į sukauptą tylą. Meilė bandė prisiskambinti ir padovanoti jūra balsu vienam iš tų, kurį norėjosi matyti šlampantį kaip ir ji. Atitolusi, bet mūsų nepalikusi, ji viena ranka braukė tilto turėklą, pirštu liedama lietaus lašus į miniatiūrinį ežerą. Kita ranka spaudė telefoną prie ausies, paslėptos už kapišono ir juodų plaukų. Akys horizonte ieškojo atsakymo, kodėl niekas neatsiliepia.
Rūstis su Gajum kvailiojo. Gainiojosi spalvotą kamuolėlį. Jie stengėsi neleisti kamuoliui paliesti žemės, o iš tiesų patys kone skraidė. Rankos mostas, kojų atsispyrimas nuo šlapio medžio, staigus akies judesys sukeldavo lengvučius oro virptelėjimus, atsimušančius į tylą ir pažyrančius į tūkstantį tokių kamuolėlių.
Mudvi su Alyva juokėmės. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai imi juoktis ir negali sustoti. Alyva, įtikėjusi raganiškomis galiomis, bandė man dar negirdėtais ūktelėjimais ir šuktelėjimais išmesti kamuolį į jūrą. Man ji buvo lyg nužengus iš animacinio filmuko: mėlyni stori karoliai, geltonas megztinis, trumpučiai, ryškūs alyviniai plaukai ir juokas, juokas, juokas.
Tomas ištirpo dulksnoje. Neįkyriai ir kantriai jis fiksavo akimirkas, kurias mes visi stengėmės įkvėpti, pajusti skonį ir paleisti. Akies krašteliu mačiau, kaip ilgai jis stebi žuvėdrą, pakreipdamas galvą kiekvieną kartą paukščiui sujudus. Tada prisideda fotoaparatą, pasukinėja objektyvą, lukteli sekundę ir, nuspėjęs kitą žuvėdros manevrą, nuspaudžia... Žuvėdra nuskrenda.
Taip ir slinkom, kol priėjom šio gigantiško Palangos liepto galą.  Pasirėmęs alkūnėmis pusamžis žvejys žiūrėjo į krantą. Meškerė glaudėsi šalia. Keli maišiukai, keli kibirai su vandeniu žuvims, ir, dydžio sulig mano plaštaka, man dar nepažįstamas padaras. Apipinti juodomis ir pilkomis juostomis žvynai, platūs ir vingiuoti pelekai. Išpūstos lūpos ir didelė kiauryme burnoje. Akys: judrios, tamsios, nepasitikinčios.
- Kas Tu?, - paklausiau.
- Jūrų velnias.
Man sueižėjo ausyse, pakėliau akis ir pamačiau spoksantį žveją. Man rodės, kad akimis jis tyrė ar aš apskritai žinau, kas yra žuvis ir kas – jūra.
- Kodėl ji čia, o ne kibire?
- Katei.
Įsiutau. Įniršis maišėsi su pasišlykštėjimu, sukeldamas drumzliną vandenį mintyse.
- Nesuprantu, ką reiškia - katei? 
- Katėms juk irgi reikia ėsti.
- Paleiskit tą nelaimingą žuvį.
Jis visiškai nesuvokė to, ką pasakiau. Žiūrėjo, žiojosi kažką sakyti, bet nusispjovė. Tiesiai į jūrą.
    -    Gyvulys!
Atsisukau į draugus, kurie stebėjo mane iš toliau. Alyvai šis dialogas nepatiko. Akyse blykčiojo pyktis ir mane tai kiek prajuokino. Tą akimirką kaip niekad norėjosi patikėti jos raganiškumu. Meilė žiopsojo į debesis, o po to melancholiškai man nusišypsojo. Rūstis pašnibždom barėsi.
- Jo žuvis, jo reikalas. Ne tu pagavai.
Pasijutau nesava. Prisikimšau pypkę, užsirūkiau. Atsistojau šalia jūrų velnio. Kaltės jausmas tikriausiai paaštrino klausą ir beveik girdėjau sunkų alsavimą. Įtraukiau dūmus. Apsvaigau. Pasirėmiau į atkaltę. Užsimerkiau. Lūpos išdžiūvo. Jaučiau, kaip prie manęs prisėlina, pakelia kuokštą plaukų nuo ausies ir šnabžda. Nesistebėjau, kad nieko nesuprantu – tai buvo Alyva. Paėmė mano delną, kitoje rankoje laikės Meilę. Tylėjom. Patikėjau Alyva.
Užsiropštėm ant turėklo. Atsisėdom. Perkėlėm kojas. Pėdomis užsikabinom, rankomis laikėmės. Viršuj – dangus, apačioj jūra, už nugaros – lietus. Apsidairiau, ieškojau užtikrinančio žvilgsnio ir pamačiau, kad Rūstis su Gajum stovi kartu. Tik Tomas liko. Prakaituoti ir slidūs delnai ir virpantis fotoaparatas.
Mes pasiruošę. Ištraukiau kojas iš už lentų, ramiai ir giliai įkvėpiau, į akis spiegtelėjo saulė ir aš pasileidau. Krisdama akimirkai pakibau virš vandens, užuodžiau jūrą, o ji lyžtelėjo mano nosį. Tada smigau kaip adata. Vanduo. Leidaus greitai. Vadavaus iš prisisunkusių rūbų. Sustojau.
Viršuje kažkas susprogdino keturis pilnus oro celofaninius maišelius. Tada į dugną leidosi keturi parašiutai. Iš jų vis išsprūsdavo besitempiantys ir vėl susitraukiantys burbulai. Nejudėjau. Mačiau, kaip mataruojasi kojos. Ant mano akių leidosi šilkinės juodos gijos. Atsisukau. Išvydau Meilė su išsiskleidusiu kaip fazano uodega plaukų vainiku. Dantys ir akys bolavo prietemoje. Suknelė išsipūtė, ir Meilė atrodė kaip soste. Ji paėmė mano rankas ir nusijuokė. Mane blokštelėjo postiprė banga ir aš atsitrenkiau į Gajų. Norėjau padėkoti, bet ėmiau slopinamai kikenti – Gajui virš lūpų styrojo ilgi, šamiški ūsai. Visai pratrūkau išvydusi Rūstį, kuriam vietoj kojų buvo ruonio uodega, o ant nosies jis laikė kamuoliuką. Tiesa, šis buvo gerokai didesnis už tą viršuje. Kamuolys pakilo ir ėmė skleistis, atpažinau mėlynus karolius ir ryškius plaukus – Alyva. Išsitiesusi ji lakstė kone šviesos greičiu. Norėjau ją paliesti, ištiesiau ranką ir pamačiau, kad nuo alkūnes iki šonkaulio driekiasi stora plėvė, tas pats buvo ir su kojomis. Alyva prapliupo juoku ir mes vėl atsidūrėm nesvarumo būsenoj. Tirpau ir leidausi išnešiojama vis naujų bangų. Palaižiau lūpas ir nepajaučiau skonio, nes nebuvo nei lupų, nei manęs.

Žvejys nusičiaudėjo ir aš vėl atgavau savo kūną ir savo mintis. Palengva išpūčiau dūmus. Neskubėjau atsimerkti. Tomas fotografavo mano pasakos veikėjus jūros fone, o šie maivėsi, lyg būtų nulipę nuo grupės „ABBA“ plokštelių. Žvejys ir toliau spoksojo į krantą. Manęs jis nejautė. Kiti nesuprato, kad jau grįžau. Pakreipiau galvą. Jūrų velnio akys buvo aprimusios. Pasilenkiau. Pirštu patikrinau, ar dar gyvas. Gyvas. Paėmiau jį į delną, pasinešiau toliau ir paleidau vandenin. Išgirdau kaip pliūkštelėjo. O tada bėgau. Greitai. Žinojau, kad tą pliūkštelėjimą girdėjo ir žvejys.

Grįžęs namo, Tomas išryškino juostelę, padarė nuotraukas. Fotografiją su mumis, šokančiais nuo tilto, jis prisegė virš lovos.

*- (iš islandų kalbos) Pradžia.