Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







3. Praregėjimas

Ta baisioji Orvidų sodybos betvarkė yra ne kas kita (kas mum tokį dalyką galėjo taip aiškiai parodyti ir apie viską pasakyti?), o mūsų pačių sujaugtumas, sulūžimas ir mūsų pasaulio, ir mūsų gyvenimo išniekinimas (daug didesnis už Dievo išniekinimą). Juk Lietuvoje buvo išniekinti dešimtys ir šimtai tūkstančių sodybų, karštos pertvarkytojų galvos buvo apimtos draskymo ir maitojimo ugnies. Tos bekraštės ir beprasmės (sizifinės) niekadėjystės ir skausmo, netekus kiekvieno žmogaus, būta visur, būta kiekviename mieste, kaime, sodyboje ir šeimoje... Kur beeisi, kuriuo Lietuvos takeliu besuksi, kokiu urvu tarp didžiulių užkastų medžio šakų belįsi, į kokį Orvidų statomos piramidės aukštą beįkopsi - sudraskytas žmonių pasaulis visur kyšote kyšo, akis draskyte drasko, kabinasi už rankos, veliasi po kojomis...
O jei esi apybukis ir dar neišvadavai savęs iš dogmatiškojo gyvenimo narvo, ir negali dar suvokti penkiasdešimt metų draskiusio viesulo baisybės ir pražūtingumo, tai šioje sodyboje tau akis greitai prakrapštys kokia nors aštriai nulūžusi medžio šaka ar kelmo nuolauža, ar gal net užtvos tiesiai į tarpuakį sunkus traktoriaus vikšras, kuris, traukomas skersvėjo siūbuoja ir laukia tavęs pačioje netikėčiausioje vietoje... Suspėk laiku pasilenkti, pastumti ranka, atsiklaupti, pašliaužti keturpėsčias. Čia tau ne japonų arbatos gėrimo ceremonialas ar, kai į ritualini kambarėlį turi įeiti vos ne dvilinkas, čia garsioji Orvidų sodyba, čia viskas daug aštriau ir kiečiau, čia viskas iš ašaromis ir skausmu aplaistytos degančios ir griaunamos lietuviškosios sodybos, iš pakūtėje sušaudytų ir kalėjimuose nužudytų žmonių tylių aimanų, iš išniekintos upės ir šaltinio užgesusio grožio... O jei tu nusiteikęs pompastiškai ir eini nežiūrėdamas į žemę, niekindamas tuos kurie apačioje, tu beveizint nukrisi į prarają ir išsisuksi koją ar net sutrenksi savo atpratusius galvoti ir apibendrinti smegenis ir galbūt tada jie pajudės, pradės žmogiškai virpėti ir pergyventi, pamatyti ir suprasti... Neaimanuok, nes praregėjimas niekada nebūna lengvas, ypač tiems, kurie iš prigimties neakli, o realaus pasaulio, kad ir labai keista, matyti nebegali, nebeįstengia, tapo lietuviškaisiais mankurtais... Neaimanuok (kartoju), nes tiems, kuriuos gyvuliniuose vagonuose vežė į Sibirą, arba kurių namus degino stribai, o pačius čia pat pakluonėje šaudė, atėmė žemę ir varė į kolchozus, arba kuriuos ašarojančius melioracijos cunamis ginė į miestą - daug baisiau buvo...
Orvidų sodyboje visi eina per žemę, kuri papuošta buvusiojo išniekinto gyvenimo pačiomis tikriausiomis grožybėmis ir kurių tik mikroskopinę dalelę žmonės tegalėjo sutempti į šį nesąmonių muziejų. Tai ir yra realiai parodytas tas tikrasis mūsų gyvenimas, kurį sukūrė kolchozmetis, chemizavimas, plius elektrifikavimas, plius trėmimai ir savo istorijos niekinimas, plius moralinė priespauda ir vergavimas, plius klasių kovos teorija ir beprasmis tūkstančių kankinimas ir žudymas, plius mūsų ženklų ir dievų niekinimas... Čia, šioje vietoje, dar trūksta garsinės imitacijos, kurią girdėjome Sausio tryliktosios naktį prie televizijos bokšto, iš jį gynusių žmonių: "Budeliai, smaugikai, fašistai, judos, kraugeriai!.. Lie-tu-va, Lie-tu-va!.. "

4. Detalės

Bet nenusiminkime, eikime toliau ir eidami susimąstykime. Ar ne šio muziejaus stereotipai aštriu žvilgsniu žiūri į mus iš aplinkinių laukų ir miestų, ar to muziejaus nuolaužų nenešiojame kiekvienas savo širdyje, galvoje, ar ne ant jų buvo, o neretai ir dabar yra kuriami mūsų įstatymai ir nusistatymai, tradicijos ir įpročiai? Deja, deja nėra tvirtas tas gruntas ant kurio stovime ir norime statyti laisvą Lietuvą.
Atidžiau įsižiūrėkime į pačią muziejaus sodybos viršūnę. Ten, kaip pražudytų gyvenimų simboliai, kyšo apipjaustytos, aplaužytos mūsų šventų ąžuolų sausos, nužievėjusios ir žmogaus kaulais baltuojančios šakos. Nors jas sunkiai prislėgė kritusių "brolių" liemenys, nors buldozeriai užvertė juos žemėmis, didžiuliais akmenimis, kuriuos Orvidai čia dar sutvirtino, kad dar kartą krisdami nesužalotų praeinančių žmonių... Nors visa tai juoda ir niūru, sopulinga ir kraupu, bet kaip šviesos ir vilties simbolis, nuo pat piramidės viršūnės tiesiai į mus žengia - žengia per lūženas, neviltį, kritusiųjų kaulus - Išganytojas, neša ant pečių didelį medinį kryžių ir, iškėlęs į viršų dešinę, mum skelbia: "Nežudyk, nevok, nepavyduliauk, būk doras ir sąžiningas... " Jo veide nematyti liūdesio ir ašarų, tik spindi viltis, ryžtas, atpirkto gyvenimo prasminga laimė. Ne veltui Urbšys yra sakęs: "Ir Sibire išgyvenau, nes mokėjau maldą ir meldžiausi... " O kas padėjo trempiamai Lietuvai? Ar ne tikėjimas ir malda, šventės ir atlaidai, mirusiųjų budynės ir jų palydos į kapines, senuolių atmintis ir tradicijos?..
Ir juk tas Kristus su praeities kančių kryžiumi ant pečių jau žengia ne į Golgotos kalną, o leidžiasi nuo jo. Vadinasi, jau atkentėjęs ir atpirkęs Lietuvą. Ar ne Orvydai, dar tebesant poliarinei nakčiai ir priespaudai, talentingai įkūnijo mūsų Atgimimą, Laisvę, Nepriklausomybę? Kančių ir didžiojo kraujo kelias jau nueitas, anas - buvęs mūsų gyvenimas - jau bemaž visai atblokštas, nustumtas, paniekintas ir net prakeiktas. Jo skeveldros ir lūženos po mūsų pačių, po Kristaus, nusileidžiančio nuo Orvidų muziejaus Golgotos piramidės, kojomis...
Didelis ateities įspėjimas, atsiskleidęs paprastų Žemaitijos akmentašių darbuose. O jie juk tenorėjo neleisti, kad visiškai pražūtų melioracijos naikinami žmonių gyvenimai, ištisi kaimai, laukų gojeliai, daug metų auginti medžiai, namų rakandai - visa mūsų buvusio kaimo idilija, kultūra, tradicijos, prasmingumas.
O dabar žiūrėkime, nors ir neregio ar gėdos už savo veiklą primerktomis akimis į tą siaubo vaizdą, liūdėkime ir atgailaukime, nes tik tokio pažinimo žingsneliu mes tesugebame eiti į ateitį ir praregėjimą, taip tegalime gauti išrišimą už savo rankomis per kelias dešimtis metų padarytus didžiuosius darbus...
Žinoma, žinoma - negalėjo viso to nepastebėti ir kagėbistinė valdžios apsaugos akis. Buvo surasta būdų ir priekabių, buvo gauti griškevičinio centro slapti nurodymai. Neleisti, bet kokiu pretekstu uždrausti, ištampyti ir, kaip įprasta, giliai palaidoti... Negalėjo jie žiūrėti į tokią išraiškingą, akis badančią tikrovę, kuri ir už sodybos ribų buvo tokia, kaip du kart du. Juk visa šios sodybos manta ne iš dangaus nukrito ir ne iš JAV atvežta, o sutempta iš tų pačių Salantus supančių laukų, sodybų, iš pokario Lietuvos kraujuojančių žaizdų, su visu nukirstu, išdraskytu, negyvu ir beveik dar gyvu „inventoriumi“, su žmogaus tikėjimu ir kančia. Teisybė ne tik badė akis, bet ir blaivino žmonių protą, vertė mąstyti, stiprino tikėjimą, budino iš pokario kruvinos nostalgijos. Nuo tokių tikrovės suvokimo kirčių, nueinančių iki pat širdies gelmių, niekas negalėjo pabėgti, kaip nors pasiteisinti, užsimerkti ar nusisukti... Ir visa tai šalia Salantų, plynų melioruotų laukų viduryje, baisiai gerai matomoje vietoje, su lino rankšluosčio formos siauru pilku kaliuku... Smalsiam ir nustebusiam žmogui belieka tik kiek vairą pasukti ir atsiduri prie pat muziejaus...
O gandas, jau didelis gandas griaunančiomis bangomis sklido po Lietuvą ir dar toliau. Štai jūsų naujojo gyvenimo darbai - darbeliai - pasigrožėkite, išsibadykite akis, pašliaužiokite po urvus, nusibrozdinkite rankas, išsilaužykite kojas. Gal ką nors suprasite, kai geležinis traktoriaus vikšras užtvos per makaulę. Pavaikščiokite po „nesąmonių“ muziejų ir išvyskite tikrą išvystyto socializmo Lietuvą! Ne tą, kurią piešia menininkai ir rašytojai, partideologai, kuri liaupsinama iš tribūnų. Tikroji Lietuva - baisi ir nyki, lyg po atominės bombos sprogimo. Štai matote, kaip per Lietuvą ėjo sunkieji užkariautojų tankai, jojo raudonieji raiteliai, plevėsavo „už nuopelnus“ padovanojamos raudonosios vėliavos, kūrė ir skatino naujoves tarybinis mokslas...
Buvo nelygi kova, buvo visokių ponų ir pusponių atvažiavimų, buvo net „Ogonioko“ korespondentai, kurie stojo ginti šią sodybą nuo vietinių tarybinių aktyvistų. Och, ta vietinė iniciatyva, tas dievukų kalbėjimas liaudies lūpomis - istorija turbūt niekada nematė ir nebematys didesnių išdavysčių ir didesnių neteisybių už šitas...
Bet vis dėlto nuo Golgotos kalno jau žengia Kristus. Ši sodyba, kaip ir visa Lietuva, nemiega letargo miegu. Gyvybės, nerimo, vilties ir laukimo virpulys, kad ir mažais lašeliais, kad ir vos suvokiamu kvėptelėjimu dvelkia į mus iš po sutremptos žemės, iš po sunkumu besigardžiuojančių akmenų, namų griuvėsių, išniekintų šventųjų ąžuolų, iš netikrumo ir žabangų, mirties ir kančios spazmais iškreipto ir suluošinto gyvenimo.
Ta viltis - tai mūsų istorija, tai mūsų Praamžiai, tai mūsų dar galutinai neužnuodyta žemė, tai jos įsčių vanduo, tai žmonės, kurie nešė sunkią tarybinio mankurtizmo naštą, gyveno, meldėsi, tikėjo ir išgyveno. Jie visi Orvidų sodybos gyvom ir negyvom akim žiūri į mus, jie sustingę nevilties ir skausmo glėby, jie pajutę tikrą netekčių pragarą, jie veržiasi iš jo, jau atgyja, jau keliasi...
Žvelgiu į Praamžio veidą, jo pridengtą lengvu marškoniu sausą ir susenusį kūną. Jo rankose žmogaus kaukolė - giliom akiduobėm, lygia ir kieta kakta, atvira, įgriuvusia burnos ertme. Kiekvienam žvelgiančiam į ją vis sako ir visko nepasako... O ta tiesa kiekvieno sodyboje gyvenančio senolio akyse, kiekvienoje šventoje knygoje užrašyta: žmoniškasis gyvenimas trunka neilgai - tik kelias sekundes, nors mes jas ir įvardijame metais. Atlaisvinkite gobšumo spazmo sutrauktus pirštus, neišduokite savo žemės ir tėvų tikėjimo.
Kitas Praamžius tiesiai iš Maironio kūrybos puslapių nužengęs į šios sodybos griuvėsius, o jo ilga, į linų sruogas panaši barzda, ilgi ir žili plaukai - kaip laiko migla leidžiasi iš kosmoso ir tįstančiais sakais vyniojasi žemyn, varva ir lengva, kaip žydintis linų laukas, vilnijančia, vos vos suvokiama srove teka į mūsų akis ir ta žmogaus balta kaukolė jo rankose tarsi atgyja ir mums, gyviesiems, išsako tikrąją gyvenimo ir mirties paslaptį, nušviečia tikrąją tiesą.
Lūktelėk dar kelias sekundes ir pasuk galvą į dešinę ir į kairę - visai greta kitas Praamžius - vaidila. Jis visa burna traukia nežinomą melodiją ar giesmę. Jo ploni rankų pirštai jautriai susmigę į kanklių stygas ir visas oras, visi medžiai ir akmenys, lyg įsiaudrojusi jūra pradėjo ošti ir virpėti, veržtis iš krantų ir vaitoti... Jam birbyne pritaria kitas vaidila ir jie gieda lietuvišką melodiją - tik įsiklausyk, palauk truputį ir į širdį, į ausis atplauks iš tolumų mamos niūniuota lopšinė, liūdnos liaudies sakmės apie karus ir marą, Perkūną - dievaitį, Herkų Mantą, apie mirusiuosius, kurie krito Lietuvos žemėje bekovodami su kryžiuočiais ir prie Medininkų muitinės, kuriuos palaidojo tremtyje Sibiro šalčiai ir pūgos. Ta Praamžių vaidilų giesmė visiems mirusiems ir gyviesiems, kurie ateina į Orvidų sodybą ir susimąstymo rimty valandėlei sustoja prie šių talentingai išskobtų skulptūrų.
O čia į akis įsirėžė dvi į dangų užlaužtos rankos - liūdesio ir netekties užpiltas žmogus - kaip laukinis žvėris patekęs į geležinį narvą - beviltiškai prašo ir meldžiasi Aukščiausiajam, kad atsiųstų vilties kibirkštėlę, kad išgelbėtų į nelaisvę ir vargą patekusią tautą ir giminę, apgintų nuo Sausio tryliktosios tankų ir sužvėrėjusių žudikų! Ne tik Lietuvoje, bet ir Kinijoje, ir Jugoslavijoje, ir visur kitur, kur žmogaus mintis užnuodyta komunistinio ir fašistinio antžmogio idėja įstengė į valias prigaminti ne tik tankų, bet ir mankurtiškų kareivių, raketų ir bombonešių...
Ar ne jiems meldžiasi mūsų Praamžiai, ar ne mums, sėdėjusiems prie televizijos ekranų, nebegalintiems suvaldyti savo bejėgiškumo, kai esame pavergiami brutalumo ir niekšybės. Juk rydami kruvinas nevilties ašaras tada žiūrėjome į užgęstančius televizoriaus ekranus - ar ne mes patys kartu su Praamžiu, negalėdami sulaikyti iš krūtinės besiveržiančio skausmo ir beviltiško priespaudos sunkumo, laužėme į dangų rankas ir kartas nuo karto nesulaikydami raudos virkavome... Ar ne Praamžiaus rauda aidėjo iš kiekvienų lietuvio ir nelietuvio namų?! O iš mūsų raudos ir žuvusiųjų sardoniškai kvatojosi panašūs į Gojos haliucinacijų pabaisas generolai, burokevičiai ir švedai bei jų šutvės, po to dar visą savaitę važinėję Vilniaus gatvėmis ir iš kariškų mašinų garsiakalbių skelbę savo pergalę... Ech, Praamži, Praamži, iš visos krūtinės šauk nevilties giesmę, šauk, kad visi Lietuvos gyventojai susilydytų į plieninį monolitą ir neįveikiama dvasia liktų stovėti ir gintis - išdidūs ir garbingi.
Stovi čia ir karys su kardu. Jis ramus ir tvirtas, bet dar neatėjo laikas, o gal užteks jo tik stovinčio ir gal ne vien žvanginant kardais į žemę ateina laisvė, galbūt jai užteks Praamžiaus ašaras spaudžiančios giesmės.
Ana iš pat akmeninės tirštumos jau išsiveržęs, bet niekaip dar negalintis išsivaduoti jaunuolis. Graži garbanota jo galva, tvirtos jaunos rankos, lankstus ir grakštus kūnas ir žingsny sustingusi poza. Jį tebekausto akmens tamsa, dar negali judėti, bet jo veide spindi ryžtas ir skausmas. Teks lūktelėti, keletą minučių pastovėti, o po to pamatysite, kaip jis atgis ir išsiverš iš akmens, pasiklausys Praamžio giesmės ir rūstus nueis į gretą prie kario su kardu ir jau jie abu ir daug kitų iš Orvidų sodybos akmenuotais takais iš Žemaitijos ir Aukštaitijos, Dzūkijos ir Vilnijos kraštų išeis jauna ir nepalenkiama dvasia ir tvirta ranka gintis nuo priešų ir darbais šlovinti savo žemės.
O moterie! Ir tau Orvydai paskyrė nemažą savo sodybos kampą. Kokios dailios, minkštos ir viliokiškos tavo kojos, kiek žavesio mažą žingsnelį žengiančioje tavo pozoje, kaip giliai įgniaužta mergiška tavo talija, puikiai ir gundančiai iškelta krūtinė. Visi, ypač vyrai, stabteli čia, pasigrožėja. Nė vienas nelieka abejingas. Jeigu ne tiesmukai, tai akies krašteliu, tarsi nežiūrėdami į tave, bet nuglosto tavo gražų kūną nuo galvos iki kojų. Visi pastebi ir mini sijoniuką, kuris, kaip nekeista, užsibaigia dviem, rodos nė jokia jėga nenuplėšiamais metaliniais ratlankiais. Nematyti moters galvos, o gal jos ir nereikia, nes, kad ir kiek graži ji bebūtų, ar galėtų labiau žavėti, kaip žavi tai, kas matoma. Vietoj galvos yra lyg ir trobos stogelis. Sutilpo orvydiškoje moteryje viskas - ir humoras, ir patrauklumas, ir kietas vienuoliškumas, ir maironiškas „Oi, neverk, Motušėle... “
Ta moteriška figūra didelė, o už kelių žingsnių nuo jos - atsikišę orvydiškosios piramidės rąstų ir sąvartų galai, tolėliau - išstypusios ir bedžiūstančiais spygliukais retašakės eglės. Keistoji moteris eina, net strėnos kryptelėjusios ir rodosi pamažu ji perlips akmenų krūvą ir išeis į Salantų apylinkes. Ar yra vietos tokiai moteriškei šioje nevilties sodyboje? Ar ji pati išeina, ar yra išvaroma, kaip Ieva iš Rojaus?.. O gal mūsų atgimimui tereikia vien angelų, šventųjų ir tikrojo tyrumo? Šio kampelio sarkastiškas ir tikroviškas potėpis yra pamatuotas mūsų pačių skaudžiu gyvenimu ir dėl to jis puikiausiai čia tinka.
O ar viskas ir visur tinka ką mes darėme ir dabar darome? Ar mūsų klaidų didumui pamatuoti ir įvertinti užtenka šios moters alegoriškai išreikštos nuodėmės ir suklydimo? Tokie netikėti muziejaus ekspozicijos rakursai sodybos temą dar labiau išbaigia, pakelia iki natūraliosios mūsų gyvenimo „aukštumos“. Rinkis, vertink, žvelk visapusišku žvilgsniu, semkis išminties, nešk ją savyje, gal padės geriau suprasti mus supantį pasaulį.
O kiek čia visokių rūpintojėlių: jie sėdi, stovi, suklupę meldžiasi, sustingusiu žvilgsniu žiūri į tolį, į šį sugriautą pasaulį, į čia vaikštančius ir rodosi, kad jie ne žmogaus rankų kūriniai. Tai dieviška išmintis susilydžiusi iš kosmoso, žmogaus minčių krikščioniškojo prado, iš žmogaus vargo ir džiaugsmo akimirkų, iš viso gyvento ir gyvenamo laiko. Tas lydinys švyti stebuklinga dvasia ir viltimi, tikėjimu ir gėriu, negęstančia amžinybės ugnele, kuri skleisdama savo šilumą ir ramybę saugojo mūsų kelius, derlingus laukus, tvartus ir namus, suaugusiuosius ir vaikus.
Orvidų muziejuje ne vien akmenys, nuolaužos, skulptūros. Galima pastebėti – visas šio muziejaus pasaulis sudėtas ant mūsų derlingos žemės. Ji čia pat virva Salantos upele, tilindžiuoja žydraisiais Platelių ežerais, skamba paukščių giesmėmis, sklinda žaliuojančių ir žydinčių medžių ir žolynų verpetais, garbanojasi Žemaitijos slėniais ir kalneliais, tįsta įsiterpusiomis neplačiomis lygumėlėmis... Miniatiūrinį šios žemės vaizdą išreiškia ši sodyba.
Čia du tyravandeniai prūdai. Kaip jie beišsiteko tokiame užverstame ir suspaustame kieme - tarp akmenų, melioracijos sudarkytų medžių ir sujaugtos žemės kakofonijos? O išsiteko: spindi dangaus žydra akimi ir kai pūsteli vėjelis, jie atgyja tokiu pat paviršiaus ribuliu, plaikstosi tokiu pat vandens žolės išstypusiu šeriu, skraido įvairiaspalvių drugelių pūku kaip ir bet kurioje kitoje kaimo sodyboje. Prie kai kurių pastatų prūdo vanduo priėjęs taip arti, kad nesižvalgydamas į šonus, gali pagalvoti - ar ne vandeningojoje Venecijoje atsidūrei ir ar nereikia šauktis gondolininko... Bet pamatęs, kad prie pat kojų permesta siūbuojanti lenta ir jei esi drąsus, nelaukdamas ženk į aną pusę. Žinoma trūkčiosi ir bijosi, ne kartą giliau atsidusi, ir akyse švyturiuos saulėtas tyro vandens skaidrus geltonis, žalios gyvybės kupini augalai, anas krantas, apvaliagalvis gluosnis, pilka klėtelės siena, apvalus pamato akmuo, retsykiais atsiveriantys tolimi ir lygūs laukai... Prie klėties tau pasivaidens praeities košmarai, kai tu žiūrėjai į išvežtų žmonių jau apleistą sodybą, kur žemę raižė išdaužytų langų stiklai ir lėkščių šukės, baltavo pavėjui kažkieno paleisti patalų pūkai ir daug kitko. Bet labiausiai įsirėžė tas keistas vėjo varstomų trobos durų virkavimas, kuris sopulingai sklido iš sodybos, nustelbdamas lapų ošimą, juodų varnų krankesį, užgesusią sodybos rimtį... O kiek gyvenimų tokiose sodybose buvo nugyventa, kiek pasikeitė šeimininkų, kokios istorijos ir Kalvarijos pereitos, kiek viltingų atminimų dovanojusios jų vaikams - nebegalės niekas nei aprašyti, nei apsakyti. Ardėme ir griovėme negailėdami, pasitelkę įstatymus, didelius buldozerius, teisūs bridome per žmonių kraują ir ašaras, statėme žmogui nei gyvuliui nereikalingą gigantišką ūkį...
O kiek čia paukščių. Vien ant tvarto galinės sienos suskaičiuotum nemažiau trisdešimties visokių visokiausių inkilų ir inkilėlių. Jų yra visur, kur bebuvo vietos - ant kiekvienos šakos ir rąstgalio. Jie pirmieji pajuto laukų tylą, kai gojelius nuskuta aštrus melioracijos buldozerio peilis. Jie pirmieji norėjo susigrąžinti paukščius, bet negalėjo aprėpti visko.
O ant tvenkinių, žydromis ir mėlynomis spalvomis plazda laumžirgiai. Jie kabinasi už žolelės ar kokio šapo ir vėl kyla, sukasi, virpa nenustygdami saulėtoje vandens plynėje. Tas judėjimas susilieja su vandens bangelėmis, besiblaškančiais žilvyčio lapais. Ir tarp griuvėsių šiugžda gyvybė. Ji spalvinga, gaivi, džiugina akį. Ji kalasi pro sutremptą ir užnuodytą žemę. Dygsta sėkla, kalasi ir žaliuoja žolės ir medžio daigas. Nenulaužk jo, nesutrempk kietu bato padu, nekliudyk dalgio ašmenimis, neužpilk nuodais. Apsaugok jį ir per griuvėsių, lūženų, akmenų ir sąvartų kalnus pradės augti žalias ir gražus augalas. Jam nedaug tereikia - sprindžio žemės, lašo vandens, saulės šviesos ir tavo gerų rankų. Tie sodybos nužievėję ąžuolai, nors ir ašaromis juos laistytume, niekada nebesužaliuos, dar kelioliką metų pabus muziejuje ir pradės dulkėmis dūlėti, nykti... Bet jei turėsime dešimtmečiais nesibaigiančios kantrybės ir gerumo, tai mūsų rankų šiluma tuščiuose laukuose vėl ataugins šventuosius mūsų medžius, vėl sugrįš išvaikytieji paukščiai ir giedos mums padėkos giesmes.
O štai prie šios klėtelės viskas lyg ir labiau padailinta, papuošta. Jos viduje, pačioje palėpėje mažas altorėlis kvepia senove ir vašku. Virš durų boluojančio piešinio spalvingumas, nedidelės statulėlės ir po būsto prietemą klajojantis jų dvasingumo spindesys, tas dangiškai jaukus iškalbingumas ir stebinantis paprastumas iškart įsmingantis į krikščionio mintį ir širdį ir yra, šalia didžiojo dievo su kryžiumi, pati iškiliausia sodybos vieta, pats didžiausias vilties ir drąsumo simbolis. Kur beieškoti gyvenimo prasmės, kai prie organizuotai niokojamo žmogaus buvo pradėti niokoti jo dievai, namai, gimtasis židinys... Iki tikrojo atgimimo dar turėjo praeiti visas dešimtmetis. Valdžia visus anuos metus vargo ir vargo ne padėdama žmogui, o draskydama jį, vesdama dirbti ne taip, kaip jis žinojo ir mokėjo, o taip, kaip buvo nurodę „genijai“.
Klėtelės priestate, kuris be sienų, o tik su karčių užtvaromis, surinkti ir sudėti visokiausi senųjų sodybų rakandai, kaimo amatininkų įrankiai ir net jau savo amžių nugyvenę muzikos instrumentai. Pūstelėja vėjas ir kažkokia nematoma mistinė ranka užgauna instrumentų stygas, spaudžia apdulkėjusius baltus klavišus. Pasigirsta atskiri garsai, po truputį pradeda skambėti visas priestatas, atsigauna išdraskytų ir buldozeriais nugriautų sodybų namai ir medžiai, pradeda judėti žmonės, suktis arpai ir fukteliai, sugirgžda pelinė kuliamoji, skamba kalvio sunkiu kūju kalama raudonai įkaitusi geležis... Ir vėl ūmai viskas nutyla, tik vėjas judina dulkėtus voratinklius ir vėl pamatai besąs varganoje besienėje klėtelėje. O dulkėmis nugulti daiktai - šio muziejaus eksponatai - lyg šiam krašte gyvenusių žmonių darbo antkapiai. Kol kas apleistos šios kapinės, nepasodinta ir nežydi čia nė viena gėlelė, nepastatytas nė vienas paminklinis kryžius...
Lauke tebespinduliuoja ta pati saulėta diena. Saldžiai vilioja pasipliuškenti skaidrus prūdelio vanduo. Suvilgome rankas ir nubraukiame prakaitą. Už klėtelės - gyvulių aptvaras. Su vėju atplaukia gyvulių ir mėšlo kvapas. Visi slepiasi nuo karštos saulės, tik bitės nenuilsdamos skrenda į laukus, renka nektarą ir neša į avilį. Žvelgiame į matomąjį pasaulį, toli nusidriekusius laukus ir nežinai ar tikėti, ar ne. Girdėti, kaip kažkas tašo akmenį, kalbasi žmonės. Pro lūženas ir akmenų sąvartas kyla žolių ir medžių ūgliai. Matai stebuklą, pagaliau juo patiki pats ir ramus išeini iš šios, žmogaus dar neužbaigtos statyti ir visokio skausmo ir nerimo patyrusios sodybos.
2005-04-21 18:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-08 10:45
Uosis
Džiugu, kad prisiminei Vilių Orvidą esė skaudus ir labai partauklus ne tik savo tema, bet ir kalbėjimo būdu, nuoširdžiu tikrumu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą