Orų mergaitės

Siela neauk – juk savęs negali apkabint
lietaus trupėjimu, makabrišku varlės karksėjimu.
Balandžio vėjas, užkulniais į randus spardomas,
jau apsidaužė geometrijoj krūtinės.
Kai žvakė nusirengs nuogai, net iki proto,
o manekenių linijos ištirps ir tvenksis palubėj jau kritine mase -
išlykit sielas jūs altoriuje, orų mergaitės.
Tik paskubėkit: ateis, išstumdys karvės debesis ragais.
Nukrisite į kasdieninę būtį ne jauno buliaus akyje,
o gal rugiuos, bedugnėje Selindžerio dangaus,
laše tyriausiam ruginukės.
Išverkite, orus užsakančios vigilijoj mergaitės,
akių mėlynę kanarėlėmis, vezuvijais per venas,
randais pasukite į kairę, nes dešinėj, žemėlapy, Jonelis lysvę kasa –
išėjo įšalas į ten, kur kiauros ausys tylą pjauna,
kur Hanibalo dramblio ašaros irkluoja mėnesieną
ir kapsi šlapalu į auras užtvenktų tarnaičių,
apoteozėje paklojusių vienuolių vyrų lovas.
Išlykit sielas, charizmomis prisirpusios mergaitės!
Tik be žaibų ir per perkūnijos jūs išsikraukit,
nes sielos kanonų teisės kaily netelpa.
Non bis in idem! Trečias laimi.