poza:reinkarnacija

klastingai pasitraukia paslaptis,
kai tau pozuoju:

laikinume, mano broli,
aš niekada dar nebuvau, -
tik lūpos iš inercijos šnabžda mantras,
sandalmedžiu rankos kvepia...

o tu tikrai manai, kad mūsų
lankstūs, perregimi kūnai
garbanomis Šyvos plaukė,
pulsavo meilės bauguliuos,
ties akmeniniais laiptais mirė? –

aš niekada dar nebuvau,
bet patikiu:
lenkiuosi pabučiuoti miglų siluetą
rūdijančioj senelio fotografijoj, -

balkšvos milinės rami poza –

būčiau tik prarastos kartos eilinis buvus,
gedinčiom valandom, paslėptom kamufliažo,
mokėčiau baruose už kalvadosą,
už tikrą savo vardą, sumišusį su prakaitu, -

perskaitei Remarką? –

sužeistoje erdvėj daužomi tamtamai,
džambo šaukiu migruojantiems po mano atmintį –
labiausiai noriu šį pavasarį
iš smilkalų, ugnies, koralų duburio
sugrįžti pėsčiomis – kaip griežlė –
(sakau be pozos)
į šią akimirką, kurią turiu,
o gal jau tik
turėjau...