matau ant juodos kojos žiemos brėžį
ir žydintis rankoj išalkęs narcizas
putoja baltai ant grindų išbudėję
kutosai, langinės, užtrukęs karnizas
kaip tarpdury groja sparnais
mamos išnešiotas sidabras
kaip driežas ateina ant priekinių kojų
maldos burtažodžius gelumbėj nešas.
Dieve, manęs plika akim nematai