Knyga pro ašaras

Rausvoje prieblandoje išnyra pasaka,
joje matosi graži, jauki trobelė,
pilna senų draugų, šokančių tango.
Jie kviečia mane, bet aš, pakėlęs galvą
lyg grafas Montekristas, žengiu tolyn
lelijų gležnumo laipteliais per lapą.
Kraštovaizdis su rusenančiomis liepsnomis
pavirsta į miglą už šlapio lango.
Taip švelniai virpa žemė po lietaus
ir tas skaidrus kūnas bėga upeliu
per knygos žemę, išpurentą pirštu.
Banga gena bangą purvynų pasėliais
nuplaudama viską, kas juoda, kas balta.
Rieda keliu, gyvatės išaustu,
dedas į galvą nueitą kelią,
kad nepaklystų, kad nepamirštų.
Prišliaužia šlaitą, beribę bedugnę
ir virsta į krioklį, kuriam viskas pranyksta...