Žemės druska

Pabusk, - kvėpuoju tau į ausį.
Jau laikas, kelkis, - lyg nesavu klykiu balsu,
Aplink ištryptos mano pėdos,
Paklaikusiu dairaus žvilgsniu.

Ak tie pagoniški dievai;
Jie niekur neskuba, juk niekas ir nelaukia.
Paleidžiu dievo skverną iš savosios rankos
Ir sušnypščiu piktai, - pabusk.

Ir tu keliesi: toks senas ir juokingas.
Glostai mane sustirusiu pirštu.
Ak, dieve, žemėj netvarka, taip pavargau jau laukti,
Ateik išgelbėk mus.

Čiumpu to savo dievo ranką, rodau į pasaulį,
Pykčiu pasruvusiu balsu šaukiu kodėl.
Tu sutrikęs, vienišas akis bailiai nuleidi,
O aš šlapia nuo ašarų krentu žolėn.

Priklaupia mano dievas, bučiuoja plaukus,
Tyliai šnibždėdamas maldos žodžius;
Žmogus - dangaus lelija, žemės paukštis.
Tik jau be gėrio išskleistų sparnų.