Fata Morgana (nepasiekiamoji žemė)

Šį gražų vakarą sugalvojau nusileisti į mūsų mėgstamą rūsį – vietą, kurioje visi sugebame atsipalaiduoti, džiaugtis gyvenimu ir kitokiais malonumais, nesivaržyti savęs ir kitų, linksmintis kaip tik įmanoma. Štai šis rūsys, kuriame liejasi upės brangaus vyno, kuriame jūros girtumo; vieta, kur tvyro hašišo ir opiumo rūkas, kur niekas nesivaržo atrodyti netradiciškai, kur niekas nesivaržo savo elgesio, kuris dažnai esti keistas. Tik čia galiu atsipalaiduoti su savo draugais ir pažįstamais – juk nėra skirtumo kas jie tokie, svarbu, kad jie tiktų man į kompaniją šiam vakarui. Mes galim sėdėti ant tos minkštos sofos, klausytis klasikinės muzikos, arba bet kokios kitos - tai nėra svarbu. Mes galime laisvai rūkyti hašišą, galime gerti stiklus vyno, brangaus vyno. Galime valgyti jūros gėrybes, tikrą šernieną ar stirnieną, ir niekas nežiūrės, ką mes darome ir kaip tai darome. Štai čia vieta, šis rūsys, kuriame visi gali besąlygiškai atsipalaiduoti.
Paleidęs paskutinius dūmų debesis, kurie palietė mano plaučius ir išniro lauk lyg sparnuotas drakonas, žvalgiausi aplinkui – tikėjausi surasti sau tinkamą pašnekovą. Čia trynėsi įvairi publika – mačiau ir moterų, apsirėdžiusių nuostabiomis vakarinėmis sukniomis, ir ponų sų dideliais ūsais ir išvalytais frakais. Aplink lakstė maži vaikai užrištomis akimis – jiems buvo draudžiama pažvelgti į šį džiaugsmingą šurmulį. Visur buvo matyti pusnuogės padavėjos – jos tik ir taikėsi pasiūlyti svečiams vaišių – nebuvo svarbu, ar tai būtų saldumynai, ar jų kūnai. Visi linksminosi kaip kas galėjo, džiaugėsi absoliučiai visais įmanomais žemės malonumais. Tai buvo sielos poilsio šventovė.
Skambant Carmina burana, Fortuna imperatrix mundi, pakilau iš fotelio ir lėtai nužingsniavau prie vieno iš svečių. Užkalbinęs, pasiūliau prisėsti ir kartu surūkyti truputį opiumo - sielos vaisto, kuris padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir bendrauti, nejaučiant jokių varžymų, kvailų minčių ar taisyklių. Pašnekovas pasirodė tikrai įdomus asmuo - jis man pasakojo savo gyvenimą, nudažytą įvairiausiomis spalvomis, apie savo kūrybines mintis, apie keliones. Nesustodamas kalbėjo apie mažytes miestų gatveles, kurias pažino keliaudamas, apie aistringų ir įnoringų moterų kūnus, kuriuos pažino tose gatvelėse; nepamiršo ir savo praeities, kuri jam tokia svarbi – kaip besitrindamas elgetų kvartaluose, tarp smirdančių, gyvenimo nuskriaustų žmonių, nepasiduodamas, iškilo viešumon, tapo žinomas, garsus, uždirbo pirmuosius auksinus ir susipažino su daugybe moterų. Kvapas, vien tik kvapas svarbu, porino jis man, vien tik kvapas, moters kaklo kvapas, moters plaukų kvapas, rūbų, rankų ir pilvo kvapas, moters paslapties kvapas, kai pati moteris, su didele aistra, skleidžiasi kaip žiedas prieš tavo akis, kvapas tik kvapas, kalbėjo mano pašnekovas ir mokė mane patirti tikrąją aistrą, žiūrint ir aptarinėjant, turint ir mylint moteris. Jis mane mokė, o aš klausiau jo lyg mano gyvenimo vedlio, taisyklių žinovo, patyrimą turinčio donžuano. Ir taręs man paskutinę taisyklę, o mielas drauge, tik svarbu – visada būk laisvas: laisvas širdimi, laisvas aistrai, laisvas skrydžiui, jis dingo besidžiaugiančiųjų būryje.
Apsvaigęs nuo lengvųjų opiumo dūmų, nuo saldaus vyno rūgštumo, patraukiau per sales, išsidriekusias po senosiomis miesto gatvėmis, po žeme, kur niekada neišgirsi vežimo ratų bildesio, kur niekada neatsklis šviesa iš didžiulio mėlyno dangaus dubens, kur niekada neapsirodys asmenybė, kuri nemoka atsiduoti nuodėmėms, suteikiančioms didžiulį malonumą kūnui ir dvasiai. Šokio sūkuryje sukausi su damomis, apsirengusiomis nuostabiomis suknelėmis, išpuoštomis vijokliais ir įstabių spalvų gėlėmis; su damomis, kurios kvepėjo taip nuostabiai, jog šunys alpdavo prie jų kojų. Apsvaigęs nuo šokių, lyg naujai kvėpuodamas, traukdavau toliau, sutikdavau vis įdomesnių asmenybių, bendraudavau, rūkydavau ir gurkšnodavau vyną, stebėdamas visą aplinką, visą esybę šiame rūsyje, kuris, sklidinas džiugesio ir nesustabdomos aistros, pavirto į puošniausius rūmus, didžiausias sales, dangaus rūmus! Apgirtęs vyno ir rūkalų, dainavau kartu su muzika, užliejusia mane, švaisčiausi džiaugsmu ir aistra, turėjau daug moterų: jas mylėjau, o jos išliedavo viską, ką slėpdavo gyvendamos tą paprastą gyvenimą, kuris virė už šio rūsio ribų; turėjau jas ir negalėjau atsistebėti aistra, kurią slėpiau savyje, kurią iššaukė šios moterys, šis vynas, ši aplinka. Tai buvo vakaras, kai atsivėrė visos mano mintys ir užslėpti norai, kai pildėsi visos svajonės ir užgaidos. Tai buvo absoliutaus džiaugsmo ir nesustabdomos aistros vakaras.
Išaušus rytui, liūliuojamas smuikų griežimo, užmigau. Sapnai buvo neramūs - apie pragaro baisybes ir didžiulius drakonus, spjaudančius ugnį visiems ant galvų; ugnis įkaitino mano odą, tačiau aš išlikau ramus. Pabudęs pamačiau, kad jau guliu savo lovoje, nuo prisiminimų ir nuovargio svaigstančia galva. Praėjusios nakties pašvaistės spindėjo mano galvoje, nakties aidai skambėjo ausyse, o aš, begerdamas sausą vyną, mąsčiau apie tai, ką sakė mano pašnekovas – būk laisvas, netapk vergu, bet mylėk moteris kaip tik gali, ir atiduok joms viską, ką tik sugebi duoti.