Durys

Išsistovėjau prie slenksčio
Įžiūrėjau raukšles nelemtas,
bet švelniai įbrėžtas į medžio
nepalaužiamumą ir tuo pačiu
rūstumu sulaužomą sielą.

Tokios kvapniai išgaubtos,
ne taip, kaip prie manęs,
ne taip, kaip mano dūšioje.

Nuplautos, nušlifuotos rankų
šilumos ir draskomos akių
rėmiais aptrauktais liūdnumu.
O šeimininkas kasdien
išglosto, ištepa ilgesiu
raukšleles, kad neskaudėtų.

O skauda, taip klaikiai skauda.
Bet stengiasi nebeiškrypti iš
varžtų suvaržytų jų kauksmu.

Ir stengiasi, taip kukliai nebyliai
taip glotniai bemyldėmos,
vis bando negirgždėti vis bando
neišleisti savo jausmo atgarsių.
Vis bando neraudoti, kai rankos
jo priglaudžia virpesį ir skausmą
jų. Kai aštrūs žvilgsniai kvailumu
užgauna.

Įsibaiminusios saldžiai blizga
ir vis nedrįsta pripažinti meilės
vis nedrįsta išdidžiai pareikšti,
kad jų aimanos taip pat parodo
besibaigiantį jaunystės grožį.