. …~ ..~.. . .
.
\
Ant ajero sūpuoja tyliai
vėtros pamuštas drugys.
Sparnelių lopai medžiuose pakibę
krauju nuvarva tirpdomi aušros.
Krenta jonvabaliai žvaigždėmis iš drebulės lapų laivų
ir sukasi šokyje su laužo žarijom,
ir linguoja gaižiam smilgų tylėjime pakibę,
ir kvaista nuo tulpių vėjavaikių mėlio.
Tykiai leidžiasi riešutai žemėn,
lapuosna susisupę,
draiskanas ant medžių voratinkliais išausdami.
Seka alkanos drugio akys
paskutinę juodo dangaus plaukų sruogą išnykstančią,
paskutinį rytą, uždraustą regėti nakties vaidilai,
kol dideles šlapias akis šviesa užspaudžia.
tamsu.
tylu.
šiugžda paežere slenkantis vėjas.
kiti jau kyla saulės palytėti.
visai ko kito alksta, tačiau visi jie
Drugiais pamuštais tūpia ant vandens delnų… \
.
. ..~. ~.. .