Bastūnas

Nusprendžiau su Usonifuru pasikalbėti apie jį patį kaip keliautoją. Juk jis niekada nestovi vietoje. Vis eina ir eina, trumpam tik apsistoja kokiame miesteliūkštyje ir vėl eina, kaip kitiems atrodo, savo keliais. Tiesa, jis dar mėgsta sustoti ant savo didžiojo kalno. Labai gražus vaizdelis atrodo saulėlydy ar švintant. Lyg koks Dankanas Maklaudas ar Teksaso Reindžeris Volkeris – plevėsuoja ilgo lietpalčio skvernai, draikosi vėjyje poilgi plaukai, o žvilgsnis įsmigęs į tolį.

- Buvo laikas, kai žmonės keliaudavo iš vietos į vietą tam, kad rastų ko valgyti, nuniokodavo esamą buveinę ir ieškodavo geresnės. Taip pat buvo laikas, kai tam tikroje vietoje gyventi pasidarydavo nesaugu, gyvybė juk už viską brangesnė. Atėjus krikščionybei, reikėjo skelbti Gerąją žinią, todėl irgi buvo daug piligrimų. Tai lyg pateisinama jų keliavimo priežastis.

Buvo tokių, kurie atrodė kitokie, nepritapėliai kaip aš dabar, ar atstumtieji. Jie ne savo noru keliaudavo, juos versdavo likimas. Gal tai laukinės gamtos šauksmas, o gal paprasčiausiai tokia prigimtis – nenustygti savo vietoje, ieškoti savojo “aš”. Ir jie keliaudavo, nežiūrėdami į pasekmes ar ieškodami priežasčių. Jie tiesiog keliaudavo.

Bet buvo, yra ir tokių, kurie sąmoningai keliaudavo iš vietos į vietą su vienu tikslu – pralobti. Tai vagys, plėšikai. Jie turi neigiamą atspalvį iki pat šiol. Ne veltui nuo tokių lenkiame ratą.

- Kas juos visus sieja bendra?
- Įspūdžių, patyrimų ar išgyvenimų gausa.
- O be klajojavimo neįmanoma visa to pasiekti?
- Galima, tik vaizduotė turi būti labai labai laki. Vaizduotė turi būti tokia didelė, marga kaip pasaulis.
- Ar tai išsiugdoma?
- Paklausk rašytojų.
-  Bet ką tau pačiam reiškia klajokliškas gyvenimas? Kodėl tu nesėdi sau vienoje vietoje?
- Klajojimas – tai savęs išsivalymas ligi pat panagių. Tai savęs praturtinimas.
- Na, tu turi sukaupęs daug medžiagos, galėtum sėsti, parašyti knygą ar net įkurti usonifuriškumo mokyklą ir ten visus mokyti.

- Aš ir taip mokau. Ne mokau, o tik duodu patarimus. Mane išgirsta tie, kuriems svarbi mano nuomonė, mane išklauso tie, kurie moka klausyti. Aš esu lyg laikas, todėl ir nestoviu vietoje, nes einu į priekį. Man brangus kiekvienas žmogus, kiekviena minutė, taigi, jei sustočiau, sugesčiau.
- Nesupratau…
- Pradėk viską nuo galo.

Einu. Visada su liūdesiu, nes tik ėjimas su liūdesiu teikia prasmę. Ieškau savęs, nors nerandu, bet ieškau. Gatvės, namai pažįstami ligi skausmo, nusibodę kaip pernykščiai lapai, kaip riedantis lyg ašara nuo stogų purvinas vanduo. Sako, vanduo labiausiai tinkamas tekėjimui, todėl ir aš tarsi vanduo bėgu. Kur? Paskui tikėjimą, paskui apsivalymą nuo blogio, galų gale paskui Usonifurą, nes noriu išgirsti jo balsą kaip užmigdamas mamos balsą. Kad suprasčiau gyvenimo tiesą. Tik prieš mane kryžkelė su apvažiavimo takais – kur besukčiau, sustoju tame pačiame taške. Vėl iš pradžių. O gal čia galas?..