Nuvytusio dangaus memuarai

Visada tikėjau jog kiekvienas žmogus turi savo dangų. Kartais bijau, kad nelaistomas dangus gali nuvysti. Mano dangus...
Maldai sunertos rankos. Suskilinėjusios, virpančios lūpos, veltui ieškančios reikalingų žodžių. Ir akys. Tuščios kaip ir mano dangus. Tuščios ir šaltos it švino karoliukai. O ant grindų ridinėjasi lėliukės. Iškrito, kai aš nemačiau. Tikra tiesa! Nepastebėjau. Buvau per daug sutelkusi dėmesį į oranžinį, plastikinį laistytuvėlį ant palangės. Jis irgi tuščias. Kartais aš pagalvoju jog aplink per daug tuščių daiktų. Kad ir tas laistytuvėlis. Vis laukia, kada laistysiu dangų. Bet aš abejoju. Ar sugebėčiau. Savo tuščiomis akimis jį palaistyti. Iš tuščio į tuščią.
Laistytuvėliui trošku. Per visą savo trumpą plastikinį gyvenimą jis daugiau matė dulkių nei vandens. Bet vis tikisi. Keistas padaras. Vilties ir plastiko mišinys.
Lūpos vis dar virpa. Bet jos surado tinkamus žodžius. Aš išauginsiu naują dangų. Pažadas. Laistytuvėliui.