Veiksmo vieta ir laikas: čia ir dabar

Čia menka ištrauka iš „Apgailėtino  sociumo“, kuris vis dar rašomas ir deja nežinia kada bus pabaigtas, tikėtina, kad niekada.

Diafragma - penki kablelis šeši, išlaikymas - šešiasdešimt.
  Naktis slinko sienomis juodomis, šokančius indėnus primenančiomis figūromis. Tamsa apgobė mane gličiais, gleivėtais, dumblu ir pelėsiais kvepiančias savo pirštais, o fosforinis mėnuo tiesė savo magiškus takus per mano veidą. Stebėjau žmones. Kažkas įeina į virtuvę, atsidaro šaldytuvą, išsirenka kažką iš jo apgailėtino turinio ir -klikt- užgesina šviesą, grįžta į kambarį, šlepteli ant sofos, dvasia atsiduoda žydrajam ekranui ir „sėkmingai“ tęsia savo egzistenciją. Štai už žalių užuolaidų kažkas mylisi, gašliai ir nepadoriai,  sinchroniškais judesiais į neprijaukintą palaimą. Už raudonųjų barasi, šaukia ir išraiškingai skeryčioja rankomis. O kitur tamsu. Tuštumą iškvepiančiose mažose juodose dėžutėse savo gyvenimo malonumais ir nemalonumais pritvinkusiose lovose miega žmonės ir nesapnuoja laimės.
  Diafragma - aštuoni, išlaikymas - šimtas dvidešimt penki.
  Paskutinis baltasis takelis sutraukiamas prieš miegą. Smiltelės vedančios į nieką maloniai griaužia šnerves. Išskėstom akim belaikėj erdvėj laukiau. Ir ji atėjo, ir ne bet kaip, o išdygo baltomis tulpėmis ant lubų. Jos vis augo ir augo ir akimirką pagalvojau, kad tai kažkokiu stebuklingu būdu gali tęstis amžinai. Kai visos lubos buvo aplipusios šimtais gėlių, staiga jos visos vienu metu pražydo. Iš žiedų tyliai pabiro sniegas. Krito lėtai ir kantriai ant mano tarsi neregio akių ir gėrėsi į jų mėlį. Jaučiau kaip pro akių obuolius į kūną teka rūgštus skystis ir griaužia, griaužia, griaužia mane jau ir taip tuščią. Sušlapau ir užmigau.
  Diafragma - vienuolika, išlaikymas - du šimtai penkiasdešimt.
Rytas. Takelis. Dar vienas. Atidaromos durys, bereikšmių žodžių tirada. Regiu save klūpantį, renkantį tuos žodžius, glamžantį ir metantį pro langą. Išeinu į reklamomis šviečiantį pasaulį. “Du už vieno kainą“, „Perki du, vieną gauni nemokai“, „Mėgstu, nes tai madinga“. Užsimerkiu, o tai sraunia upe teka smegenų vingiais. Išsiviepusios šypsenos, plaukai, tobuli kūnai, kava, jogurtai, dantų pastos plaukia ir liejasi į vieną didelę disharmoniją. Dūstu nuo bėgimo.
Sprogimas, pradeda tekėti vanduo. Plečiasi ir plečiasi ant stalo ežerais. Susilieja ir sunkiais tarsi išlydytas stiklas lašais laša. Pusiaukelėj link grindų sustingsta ir pabyra šimtais stiklinių rutuliukų. Paslystu ir susitrenkiu galvą. Verdančio virdulio švilpimas, mašinų garsai pro dulkėms ir smogui pravertą langą, rujojančios katės, skambinimas pianinu, kaimynų klausoma nepakenčiama muzika, spiegiantys vaikai, verkiantis kūdikis, automobilio signalizacija, žaidimas kamuoliu, bėgantis žmogus, radijas, televizorius, šaldytuvas, kompiuteris, kanarėlės, šiukšliavežė, skalbimo mašina, besiginčijantys kaimynai, lojantis šuo, lietaus barbenimas į skardinę palangę, vėjas, varvantis čiaupas... Mano astralinis kūnas žiūri į mane gulintį, šypsosi ir aš paprašau jo palikt nebepakeliamą realybę. Jis neprieštarauja.