(tęsinys)
Nutarė važiuoti pas kleboną pagalbos. Klebonas liepė pirma nuodėmes išpažinti, Viešpatį prisiminti, o tik tada atvažiuosiąs šventinti namų. Per tą laiką velniukas priviliojo į pumpotaukšlį skruzdėlių. Pavakarėje gyvąją bombą pakišo po šeimininkų vaiko pagalve. Atėjo naktis. Ir prasidėjo vaikio kova su skruzdėlėmis! Kasėsi vaikaitis, vaitojo senoji, o kaip keikėsi nemigę gaspadoriai! Smagu klausytis!
Nuspręsta Rainį paskandinti, nes jis ir tik jis vilioja velnią į namus. Kai pro pravertas klėties duris rūkytų lašinių kvapas suvirpino Rainio nosį, šis neatsispyrė pagundai. Pamažu įsliūkino vidun. Šeimininkė to ir telaukė - durys užsivėrė. Katino įkliuvimą į klėties spąstus matė velniukas. Prislinkęs prie langelio, jį atidarė. Kai vyrai, grįžę iš laukų, įėjo gaudyti Rainio, pamatė, kad - klėties viduryje voliojasi vilnų sruogos ir siūlų kamuoliai, spalvoti raišteliai ir nėriniai, ir viskas iš senosios šeimininkės kraitinės skrynios - ir visa tai suraizgyta velniškais mazgais. Ir kas atkėlė sunkų skrynios dangtį?! Kampe gulėjo Sarčio vadžios sunarpliotos su botagu, o jaunosios šeimininkės kaspinai plevėsavo aukštai po gegnėmis!
Jei negalima to prakeikto katino, velnio draugo, pagauti, reikia jį nunuodyti. Nebus Rainio - nebus velnio.
Kitą popietę, kai išalkęs Rainis norėjo pasmaguriauti kvapnia, bet apnuodyta dešra, velniukas jį sugriebė ir pro gudriai paruoštą skylę įkišo į palėpę. Ten buvo ne tik kvapnių dešrų, bet ir balčiausių miltų. Daug dienų šeimininkai nematė katino. Džiaugėsi. Tik nežinojo, kad palėpėje vyko nuostabi ūlionė. Buvo užkandžiaujama dešromis, o miltuose - paliekami katiniški kvepalai ir velniški spirai. Tik už savaitėlės šeimininkai pamatė ilgos ir džiaugsmingos puotos įrodymus! Prasidėjo… negirdėta barnatis. Nuo keiksmų skambėjo kiemas. Šventiniai miltai! Tik kiaulėms! O šventės čia pat!
Ir išvažiavo jaunasis šeimininkas į malūną. Gera proga pabūti svetur.
Ramiai praėjo paskutinė velniuko praktikos diena.
Vakare, prieš atsisveikinant abu draugai sėdėjo ant smegduobinės kūdros kranto. Velniukas paklausė:
- Raini, kodėl taip ilgai negrįžta tavo šeimininkas?
- Nejaugi nežinai, kad reikia pasigerti? Paskui reikia pykti ir keiktis.
- Man labai patinka tavo šeimininko keiksmažodžiai. Kai kurie net pragare negirdėti. Kuo bjauriau žmonės keikiasi, tuo mums pragare smagiau.
- Kaifuojate?
- Ką darome?
- Cha! Nežinai. O dar technikume mokaisi.
- Na, gerai, žinosiu. Raini, pasakyk ką reiškia tas keiksmažodis, kurį tavo šeimininkas taip dažnai sako? Kai pragare jį girdim, pasivartydami kaifuojam.
- Aš užsienietiškai nesuprantu.
- Gaila skirtis su tavim, bet temsta, vidurnaktis artėja. Drauguži, padėk man gerai atlikti praktiką. Gausiu dešimtuką, o gal ir du dešimtukus, jeigu tavo jaunąjį šeimininką nusitempsiu pragaran. Parodyk, kur malūnas.
- Gerai, eime.
Abu patraukė vieškelio pagrioviu malūno link. Netrukus susitiko parvažiuojantįjį. Girtas keikūnas miegojo ant maišų. Sartis, užuodęs velniuką, iš baimės suglaudė ausis ir pradėjo bristi per pievą. Brido tiesiog kūdros link... Rainis išsigando, kad Sartis nenugarmėtų kartu su šeimininku, bet juodasis praktikantas labai gudriai sustabdė arklį. Karklus lietė tik vežėčios. Kai velniukas su smilga pakuteno miegančiajam nosį, šis ją pakėlė, išsižiojo ir… Pčy!!! Vežimas pasviro! Apspangęs keikūnas paniro… Paniro į vandenį, kuris susisiekė su pragaro vartais.
Juodasis pamojo rainajam ir šoko į smegduobinę kūdrą paskui savo grobį.
Praktika atlikta.