Atsisveikinimas su vaikyste

Ir vėl po kojom žaismingai sukasi ratu į vėjo sūkurį patekę margaspalviai lapai, kaštonų lyg tyčia priberti takeliai. Kaip visada pėstute, kaip visad pro upelį, tik gerokai ūgtelėjęs ir kažin ko užsisvajojęs.
Dažniausiai jį sutikdavau vidurdienį, kai vaikai nešini išsipūtusiom kuprinėm, prigrūstom  įvairiausių įdomybių:knygų, skirtukų, spalvotų pieštukų ir kitų rakandų, - traukdavo namų link. Vienus pasitikdavo besišypsantys broliukai ar sesutės, o savarankiškesni išdidžiai keliaudavo patys, vieni... Jis visuomet būdavo tarp jų, lyg šelėlis. Niekas jo nepastebėdavo ir nė viena plati šypsena nebūdavo skirta jam. Kasdien, tuo pačiu metu, jis pradėdavo savo kelionę... Nuo varnėnų pamėgto pusiau nugenėto beržo iki gerokai aplūžusio tiltelio, pro girgždančias kiemo sūpynes ir atgal. Kaži kodėl aš sekdavau jam įkandin ir negalėdavau nepastebėti jo liūdėsio.
Kai tik pajusdavo, kad jį seku, niekada neatsisukdavo, visuomet skubėdavo prie upelio. Aš stebėdavau jį nuo tiltelio ir bijojau pažiūrėti į akis, o supratęs, jog ir vėl neišdrįsiu nusileisti, jis dingdavo, tai pat greitai, kaip atsirazdavo. Visada su vėju ir lydimas niūraus, tuoj tuoj pratrūkti žadančio, pilko debesies.
Sykį slapčiomis nuo jo nusileidau stačiu kalnu prie pat vandens. Jis atsirado mano užnugaryje. Praėjęs ir net neatkreipęs į mane dėmesio atsisėdo ant akmens prie pat vandens ir ilgai žiūrėjo kaip upelio bangelės ropštėsi viena ant kitos. Aš atsisėdau šalia. Abu valandėlę tylėjome.
-Lašeli... Ar nepyksti, kad jau turiu tave palikti? Jis atsisuko, pirmąsyk išvydau jo žvilgsnį, pilną nuoskaudos ir klaustukų. Negalėjau nepastebėti jo netvarkingai iš po raudonų kelnių kyšančios baltos nosinaitės ir neužrištų batų raištelių... Rūpestingai užrišau jam raištelius, tuomet atsegiau kuprinę, paskubomis ištraukęs sąsiuvinį, išplėšiau popieriaus lapą ir išlanksčiau nediduką laivelį. Ankščiau su draugais dažnai varžydavomės prie šio upelio. Mano laiveliai visada atsilikdavo, bet aš dėl to nė kiek nenusimindavau, buvau laimingas, matydamas juos ilgiau nei kitų užsibūnant ant bangų. Padaviau Lašeliui lankstinuką. Pirmąsyk mažylio akys nušvito. Jis priėjo ir neskubėdamas, palengva nuleido laivelį ant vandens. Minutėlę abu stebėjome, kaip vėjas blaško laivelį į šonus, bet netrukus atplūdusi upės srovė nusinešė lankstinuką. Užsimečiau kuprinę ant vieno peties ir nuėjau... Buvau ramus palikęs jį ten, kur visada galėsiu rasti.