Šventvagė

Už nugaros plaikstosi nuometai,
Primena didžiasparnius paukščius.
O aš ir vėl regiu tave ateinančią
Ištemptu šilko kilimu,
Įsižiūriu - atrodo, kad mosuoji sparnais.
Ir aš pasijuntu šventa,
Tavo šventumą matydama.
Kai praeini pro šalį,
Apsiausto kraštais perbraukdama
Per mano sulinkusias kojas.
Aš ir vėl pasijuntu šventa,
Prie tavo šventumo prisilietusi.
Tada seku tau iš paskos,
Priešpriešinis vėjas atneša
Tavo kvapą, kuriuo kvėpuoju,
Pakilę nuometai
Užgula mano kūną.
Ir aš pasijuntu šventa,
Po tavo šventumu pasislėpus.
O kai nuometus nuneša vėtra,
Kai kvapas išgaruoja,
Apsiaustas susigėria į žemę,
Pasijuntu šventvagė,
Tavo šventumą praradus.