Turėdamas viską jis norėjo dar. Nesustojo net turėdamas kiekvieno žmogaus sielą. Jis norėjo dar daugiau.
Kartą, beeidamas dulkėtu žvyrkeliu ir kaip visada svajodamas apie tai koks jis norėtų būti, ir niekindamas save dabarty, jis sustojo. Deja, sustojo tik jo kūnas. Mintys ir toliau lėkė po pasaulį, pasisavindamos viską, ką sutikdavo savo kelyje. Jis sustojo, nes pamatė žmogų, kurio siela jam dar nepriklausė. Žmogus sėdėjo žalioje žolėje, tarp čirškiančių žiogų. Jo veidas buvo rimtas, tačiau atsipalaidavęs, mintys sutelktos į kažką neaprėpiamo. Keliautojas priėjo prie žmogaus, besiilsinčio pakelėj, ir paklausė:
- Kodėl tavo siela dar vis priklauso tau? Kodėl ji dar ne mano?
Žmogus tylėjo lyg negirdėdamas nieko aplink save. Keliautojas pakartojo. Žmogus lėtai, susikaupęs kilstelėjo galvą. Ramiai atmerkė akis ir giliu, kupinu ramybės žvilgsniu pažvelgė į keliautoją.
- Nes ji negali priklausyti tau. Tu nemokėtum su ja elgtis tinkamai, - tokiu pat ramiu balsu, kaip ir jo žvilgsnis, pagaliau atsakė žmogus.
- Kaip? - sumišo keleivis. - Negali būti! Juk man priklauso tiek daug sielų!
- Taip. Tau jos priklauso. Bet jei tu rūpintumeisi kiekviena iš jų taip, kaip aš rūpinuosi savąja, tau neužtektų viso gyvenimo. Tu nebenorėtum nieko ir turbūt net grąžintum daugumą savo turto tikriesiems savininkams.
Keliautojas mąstė ir tylėjo.
- Gal jis ir teisus, - taręs vienas sau po nosim, keliautojas nužingsniavo dulkėtu žvyrkeliu, spardydamas stambesnius žvyro gabalėlius. Jis bandė suprasti.