Dalto

visa ką atradau
buvo užkrėsta baime
ryšuliai surūdijusių dulkių
slėgė mūsų pečius
o ant stogo sodintas dangus
silpnoms mano ragenoms
nepagimdė nieko sukramtomo

aš piešiau
o jie - pailgais veidais
nusirašė kiekvieną atodūsį
nuraškė kiekvieną eilutę
ja apspjaudavau žvakę
ir iš gardo
iš juodai balto narvo
paleisdavau šviečiančią tylą


--

užkalbėjau ją tyliai
mintimis prijaukinau
ir geležinę grandinę uždėjęs
sulaužiau
ir jos niekad nebuvo per daug
bet dabar
ji niekad daugiau neišeis
ji niekad daugiau neišeis

nors ir niekad jos nemačiau