Nugalėti laiką

Pro amžiams užrakintą laiko langą
Regiu, kaip šiltas vėjas žaidžia smėlio dėžėje.
Iš mažo vaiko saujos saulės trupinamas smėlis byra
Atėjus žiemai jis pavirs į sniegą, iš delno vingių ištekės upe...

Ant žemės nugaros šįryt išnyko senos mano pėdos
Kartu su jom nugrimzdo man brangių prisiminimų laivas
Žinau - jos nyks, kol liks tik vienos
Tenai stovėsiu aš su šypsena veide, nes laiką nugalėjęs!

Jaučiuos lyg krisdamas nuo milžiniško skardžio
Minčių keliu galėdamas sugrįžt atgal, sustingt pakelėje
Tik kartais norisi greičiau pasiekti žemę
Sudužus susigert į ją, išdygt pirma pavasario žole...