Vegos žygdarbis (4 dalis)

JĖGA IR PROTAS

Jis miegojo visą dieną ir visą naktį, rizikuodamas būti aptiktas. Laimė, išėjimas iš olų buvo kitoje upės pusėje, kiek toliau. Tanui šypsojosi sėkmė.
Pabudęs labai anksti ryte, jis iš pradžių sunkiai suprato, kur esąs. Paskui pažino uolas.
Prisiminė mūšį su Reigo gauja, kritimą nuo tako žemyn, skausmą, šaltį...
O paskui – juoda tamsa, šiluma ir ramybė. Jis buvo patekęs kažkur, iš kur nesinorėjo grįžti. Tanas su gėda prisiminė, kad tuo metu nerūpėjo netgi Vega.
Tada toje tamsoje pasirodė susenęs kūlio veidas ir pašaukė jį. Skausmas vėl užgulė visu savo svoriu, bet tuoj pat ir išnyko. Tanas vėl gyveno.
Jis apžiūrėjo save. Kūnas buvo sveikas, jokių žaizdų nesimatė. Kailis jau išdžiūvęs, toks pats juodas ir banguotas.
Tanas nesuprato, kaip jis prisikėlė, bet suvokė, kad gavo antrą šansą. Tiktai džiaugsmas buvo mažas – jis buvo vienas, be teisės grįžti į olas ir pamatyti Vegą.
„Šią teisę reikia išsikovoti“, - pagalvojo jis. - „Ir kuo greičiau. “
Atsistojęs jis nubėgo į mišką, ieškodamas gyvūnų, kuriuos galėtų sumedžioti. Saulei pakilus, prie pelkės sugavo užsižiopsojusią antį ir ten pat ją sutriauškė.
Tada susirado akmenyną, nuo kurio matėsi Ašarų krioklio uolos ir žiūrėjo į jas, galvodamas ir kurdamas planus, kurie padėtų jam susidoroti su Reigu. Kaip tyčia, jokie genialūs planai neatėjo į galvą. Jis buvo vienas, ir dar ne itin stiprus. O Reigas turėjo mažiausiai tris draugužius.
„Turiu pamatyti Vegą“, - nusprendė jis. -„ Turiu pranešti jai, kad esu gyvas. “
Nušokęs nuo akmenų jis ėmė voliotis ant minkštos žemės. Kailis tuoj išsipurvino, prisirinko šapų ir supuvusių lapų. Šitaip užmušęs vilkolakio kvapą, jis patraukė prie uolų. Tačiau į kitą pusę, ketindamas apeiti olas.

Kol kas olose buvo ramu. Maisto netrūko, nes jo buvo pakankamai dar po bandomųjų medžioklių. Vaikai ėjo pas Erviną, o šis mokė to, ką mokėjo pats. Teodoras būtų pasišiaušęs, jei būtų tai pamatęs, bet senio nebebuvo, o visi kiti nedrįso prieštarauti.
Vegą uždarė kitose, geriau izoliuotose patalpose. Reigas sunerimo, kad ji gali nušokti nuo krioklio, o dar vaduką sunervino nepaliaujamas merginos staugimas.
- Kada tu pagaliau nusiraminsi?! - rėkė jis prieš susigūžusį žvėrį. - Nebėra to tavo Tano ir gana čia snargliais taškytis! Jokios naudos iš tavęs, kale. Kartais man atrodo, kad tave reiktų siųsti paskui Taną, kad mažiau rėkautum. Talismanas... tfu!
O po kelių dienų ėmė trūkti maisto. Kadangi Reigo draudimas vis dar galiojo, o pats vadukas su savo kompanija paėsdavo bevalkataudami, tai gyventojai kentėjo, kol galėjo. Bet pagaliau neiškentė ir ėmė skųstis. Reigas tada susiprato, kokių problemų ant savo galvos užsikrovė. Niurzgančius ir stenančius draugužius jis išsiuntė medžioklėn, kad parūpintų maisto bent savaitei. Kokia pagaliau nauda iš nepaėdusių būsimų karių?

Vega gulėjo savo tamsioje vienutėje ir ritmingai stukseno uodega į grindis. Jai buvo nuobodu,  be to, graudulys laikinai buvo praėjęs ir ji širdo ant viso pasaulio. Ypač ant savęs, kad laiku nepuolė Reigo, kai galėjo padėti Tanui.
Keistas garsas, akimirką pasigirdęs nuo vandens pusės, patraukė jos dėmesį. Vega atsistojo ir smalsiai pažvelgė į siaurus plyšius, anapus kurių šniokštė vanduo. Bene koks paukštis atskrido? Lyg ir kažkoks akmenukas nusirideno.
Ne, nieko... Net dangus – ir tas apsiniaukęs. „Vajergau, man jau vaidentis pradeda“, - pagalvojo vilkolakė ir jau ruošėsi gultis, kai antras akmenukas linksmai atšokčiojo plyšiais ir įkrito į jos urvą. Nustebusi Vega prislinko prie nuolaužos ir atsargiai ją pauostė.
O tada kaip pamišusi stryktelėjo ir pripuolė prie plyšių. Norėjosi loti, bet ji susivaldė. Toks pažįstamas kvapas sklido nuo to mažo akmenėlio...
Ji atvirto į žmogų ir pažvelgė į krioklį žmogaus akimis. Plikos uolos, tyškantis vanduo, dangaus lopinėlis... Nieko daugiau, nors mergina taip stengėsi pamatyti toje siauroje juostoje Tano siluetą...
Bet Tano ten nepamatė. Merginos širdis spurdėjo kaip pasiutusi, galvoje sukosi daugybė neprašytų minčių. „Tikriausiai jis negali ten užlipti“, - atgavusi sveiką protą pagalvojo Vega. - „Slidu, ir srovė labai stipri. Jaučiu, Tanas kažkur šioje krioklio pusėje. Ir kaip jis tenai nusigavo? “
Paskui ji pavargo stebėti krioklį ir pasilenkė prie akmenėlio. Kai Reigas vėl užsuko, kad numestų jai maisto, ji vėl gulėjo taip, kaip anksčiau, prispaudusi brangenybę po savimi, kad neišduotų Tano priešui jo kvapo...

------ ------ ------

- Aš noriu medžioti.
Reigas nustebęs atsisuko, sulaikė beužsidarančias duris ir pravėrė jas plačiau.
- Ką pasakei?
- Sakau, noriu medžioti. Man čia nuobodu. Ir aš alkana, - piktai pasakė Vega. Ji pakilo ir priėjo prie plyšio sienoje. Trys dienos praėjo, o ji tik tiek tesugebėjo sugalvoti – „noriu medžioti“... Juokinga.
- Niekur tu neisi, kale! - Reigas užtrenkė duris ir užšovė skląstį.  Mergina trintelėjo kumšteliu į akmenį, susirietė ir ėmė virsti vilke. Įsiutusi pradėjo loti, bet tas lojimas gavosi kažkoks juokingas ir truputį graudus. O gal pamišęs?
Įsiutusi ji dar pasiblaškė po savo kalėjimą, tada nurimo, susirado akmenuką ir kurį laiką pabandė užuosti beveik išsivadėjusį Tano kvapą.
Užmigti nespėjo, nes netrukus išgirdo Reigo žingsnius. Nustebo, kad taip greitai vėl ateina.
Barkštelėjo skląstis, durys su trenksmu atsilapojo.
- Eik čia. – paliepė Reigas ir apsisuko eiti atgal. Buvo kažkoks piktas. Su juo atėjo ir Sičas, kuris stebėjo merginą.
Vega pakilo ir atvirto į merginą. Pasiėmė drabužius, užsimetė juos. Sekti paskui vaduką kaip vilkė nenorėjo – iš šalies kitiems atrodytų, jog šuo seka šeimininką. Stengėsi atrodyti išdidi ir nepriklausoma.
- Nori į medžioklę? - Šūktelėjo Reigas. - Turėsi trumpą progą. Senis Gregoras išvirė daug puikių, stiprių nuodų. Padėsi mums nugabenti juos prie žemupio. O ten galėsi ir pasilakstyti, lydima Sičo.
Vega nepatikliai pažvelgė į Sičą, šis išsišiepė iki ausų.
- Bet jei pabėgsi, - tęsė Reigas. - Žinok, kad tai geruoju nesibaigs. Visų pirma, mes tave vis tiek surasime. Antra, mes nužudysime penkis tau pačius artimiausius draugus. Taigi, atsimink, kuo tu rizikuoji.
Jie priėjo tiltą, prie kurio stovėjo dvylika poromis suraišiotų kubilėlių. Čia jų laukė dar keturi jauni vyrukai.
- Kam tau nuodai? - sunerimo Vega.
Reigas išsišiepė, pažvelgė į krintantį vandenį ir atsisuko į merginą.
- Ar bent nutuoki, mergaite, kur teka šio krioklio vanduo?
- Neturiu supratimo...
- Šiandien sužinosi. - pažadėjo vadukas. - O dabar visi verčiamės vilkais ir kiekvienas čiumpate po ryšulį. Seksite paskui mane. Vega eis antra po manęs. Ir nebandyk kvailioti, mergaite. Atsimink, ką tau prižadėjau.
Vega nusimetė apdarus, nekreipdama jokio dėmesio į susižavėjusius vyrukų žvilgsnius, virto vilke ir atsisėdo prie vieno ryšulio, kuris jai asmeniškai atrodė šiek tiek mažesnis. Kai Reigas paėmė savo, ji čiupo nuodus ir nusekė paskui jį.

Vilkolakiai iki žemupio traukė lengva ristele – nasruose laikomi ryšuliai blaškėsi, sukinėjosi, nuo kiekvieno didesnio šuolio, o Reigui nesinorėjo rizikuoti nei vienu kubilėliu. Iš šalies ši procesija atrodė pakankamai keistai. Jeigu juos būtų pamatęs koks nors žmogus, tikriausiai būtų pamanęs, jog sapnuoja.
Kelionė truko apie valandą. Per tiek laiko Vegai gerokai paskaudo žandikaulį, todėl, kai Reigas numetė savo ryšulį, ji gerokai apsidžiaugė.
- Tfu, atėjom, - urgztelėjo vadukas. - Apsidairyk, mažyte. Ką matai?
Mergina nuleido savo ryšulį,  smalsiai apsidairė, pribėgo prie vandens, godžiai pauostė orą... Tada pabėgėjo pasroviui ir sustojo kaip įbesta. Upė leidosi slenksčiais žemyn ir apačioje jos vaga staigiai suko dešinėn. O toliau, „apžergęs“ upę, stovėjo žmonių kaimas, apsuptas aukšta tvora. Iš viršaus ji matė netgi mažus žmogeliukus, kirbančius tarp namų. Ten lakstė ir daugybė šunų. Kelios moterys sėmė iš upės vandenį, kiek toliau, ant kranto, iš tos pačios upės lakė šuo...
- Beprotis! - pasibaisėjo Vega. - Tai, ką sumanei, netgi ne karas! Tai... tai...
- Cha cha, mažoji kalytė suprato! - nusišaipė Reigas. - Taip, tai ne karas, Vega. - Jis surimtėjo. - Tai karo pradžia. Ir mes laimėsime.
- Tavo kova – ne drąsaus žmogaus, o paskutinio bailio!
- Nutilk! - tūžmingai nusičiaudėjo vadukas. - Nepamiršk, kad atėjai pabėgioti! Tai ir bėgiok! Ir kuo greičiau, kol neperkandau gerklės.
Vega paniekinamai nusisuko ir nuliuoksėjo akmenimis per upę.
- Sičai! Prižiūrėk ją!
Sičas pritariamai urgztelėjo ir nubėgo paskui vilkolakę.
- Gerai, o mes pradėsime. Tik atsargiai – nuodai labai stiprūs. - Reigas atvirto į žmogų ir išvyniojo pirmą ryšulį. Paėmė kubilėlį, atvožė dangtį ir prisiartino su juo prie vandens. Pažvelgė į kaimą apačioje, ir kai pradėjo lieti nuodus į vandenį, jo lūpos išsikreipė į paniekinamą šypsnį.
- Ervinai, suskaičiuok iki dvidešimties ir liek vieną iš savo. - neatsisukdamas paliepė jis. - Mes tuos šunis vis tiek išgaišinsime, prisiekiu... O kartu su jais bent kelis prakeiktus žmogėnus.

Kaime kaip tik visi ruošėsi pietauti. Moterys jau rinkosi kibirus ir ėjo nešti vandens.

Vega lėtai risnojo, atsargiai uosdama orą. Uostė akmenis, medžius, samanas...  Jeigu Tanas stebėjo olas, jis turėjo žinoti, kad ji iškeliavo. Tiktai kur jį rasti?..
- Palauk, neskubėk. - išgirdo Sičo balsą. - Nenoriu bėgioti kaip įkirptas.
Ji atsisuko į jį. Vilkolakis prisiartino ir įžūliai bakstelėjo nosimi jai į šoną. Suirzusi Vega kurį laiką galvojo apie jo pasakytus žodžius, tada ji prisiminė – juk ji greičiausia bėgikė iš visų! Sičas toli gražu toks nebuvo. Visi patinai buvo lėti ir nerangūs. O ypač Reigas...
- Gal norėtum pasivartyti, meilute? - pasiūlė Sičas.
Vega stovėjo, tarsi neišgirdusi jo siūlymo. Kaupė viduje drąsą beprotiškam darbui. Sičas apsuko aplink ją ir jau norėjo užsilipti, kai staiga Vega liuoktelėjo iš vietos ir kaip iš lanko paleista strėlė nuskuodė mišku. Patinas apstulbęs akimirką žagsėjo nejudėdamas, paskui atsitokėjo ir puolė jai iš paskos.
- Kvaiša, ką darai?! - riktelėjo jis tolstančiai vilkei. Vijosi iš visų jėgų, bet matė, jog neišdegs pagauti. Besivejant sukilo įniršis, kojos pradėjo pintis, o plaučiai – pildytis dusuliu.  Galop Sičo lėkimas virto sunkia ristele, o dar šiek tiek pabėgėjęs, jis sustojo.
Vegos nesimatė. Tik jos kvapas sklaidėsi ryto vėjyje.
- Prisiprašei... - Niūriai urgztelėjo Sičas ir pasuko atgal.

Vega lėkė iš visų jėgų. Bėgo nesidairydama, beveik nesirinkdama kelio. Jau nebejuto atsilikusio Sičo kvapo, tačiau neketino sustoti. Stabtelėjo tik tada, kai pasiekė pelkes.
Įbrido į purvą ir palaukė, kol apsems iki kelių. Tada išlipo į krantą ir pasivoliojo tarp sausų stagarų. Atlikusi šį savo ritualą, ji atsargiai nupėdino per akmenis, stengdamasi nepalikti žymių pėdsakų. Tik pakankamai nutolusi nuo pelkių, leido sau pabėgėti smagiau. Ėmė galvoti, kur jai pradėti ieškoti Tano. O galbūt jis pats ją susiras?...
- Ne ten bėgi, vaike! - staiga išgirdo šūksnį ir sustojo kaip įbesta. Prie akmens stovėjo kūlis ir nejudėdamas žiūrėjo į ją.
- Haibai! - džiaugsmingai sulojo vilkolakė ir pribėgo prie akmens. - Kaip seniai tave mačiau!
- Aš juk sakiau, kad susitiksime negreit. – ramiai atsiliepė Haibas. - O tu vėl bėgi ne ten. Tanas tavęs laukia už krioklio.
- O kaip man ten patekti?
- Kai pribėgsi upę, bėk iki pat aukštutinių slenksčių. Kairėje pusėje rasi vienišą uolą. Už jos yra gana patogus užlipimas. Tik pasisaugok žmonių. Du medžiotojai ten vaikšto su šunimis. Užlipusi viską atrasi pati. Iki kito karto, Vega. Mes susitiksime gana greitai.
Mergina jau žinojo - jis išnyks, kad ir ką ji jam besakytų, todėl tyliai nubėgo šalin.

Pasiekusi upę, ji nusekė pakrante iki pat slenksčių, tada patykojo medžiotojų, kurie ten iš tiesų buvo. Medžiotojai ėjo visai į kitą pusę, todėl vilkolakės nepastebėjo. Iš čia ji nesunkiai užuodė olų gyventojų kvapus, bet nesijaudino - vėjas buvo iš reikiamos pusės ir niekas negalėjo jos pajusti.
Vega surado uolą ir atsargiai pradėjo lipti į kalną byrančiu šlaitu. Kūlis truputį padaugino pranašaudamas – užlipti gal ir buvo įmanoma, bet tik ne taip lengvai, kaip ji suprato iš jo žodžių. Sukėlusi porą nedidelių griūčių ir vos nenusivertusi nuo skardžio kartu su jomis, Vega pagaliau pasiekė kalno viršūnę ir atsigulė ant krašto pailsėti. Ilsėjosi neilgai, nes atgavusi kvapą ji staiga pajuto Tano kvapą ir susijaudinusi ėmė uostinėti akmenis. Draugo čia išties būta... Ir ne vieną kartą. Tikriausiai stebėjo olų gyventojus.
Vega nubėgo vos užuodžiamas pėdsakais, peršoko kelis siaurus plyšius, tada nusileido prie krioklio. Viršuje jis tebuvo paprasčiausia plati upė, užsibaigianti viename iš didelių plyšių. Vega nusileido prie vandens, stebėdamasi, kaip nesusiprato anksčiau čionai užsiropšti. Viršuje buvo visai gražu...
Tylus balsas pašaukė ją vardu ir vilkolakė stryktelėjo, atsisukdama į jį.
Tanas stovėjo prie didžiulio suskilinėjusio akmens luito ir žiūrėjo į ją švelniu žvilgsniu, kuris kažkuo priminė  kūlio žvilgsnį... Dabar jis buvo žmogus, apsivilkęs kažkokio gyvūno prastokai išdirbtą kailį, rankoje laikė storą lazdą, kurią tučtuojau atrėmė į akmenį.
Bijodama suloti, Vega atvirto į žmogų ir paknopstomis puolė prie jo. Draugai vieną akimirką pasiklydo vienas kito glėbyje, kurios metu Vega ir susigraudino, ir apsiverkė, ir privertė Taną padaryti tą patį. O paskui ji pirmą kartą stipriai išbučiavo savo draugą.

Suskilinėjęs akmuo buvo tiek, kad viduje lengvai būtų tilpę du tuzinai vilkų. Žinoma, tiek daug viduje nebuvo. Ant storo elnio kailio gulėjo tik Tanas ir Vega, besimėgaujantys vienas kitu. Mergina jautėsi tokia laiminga, kad pagaliau nebereikia abejoti – gyvas jos draugas, ar ne...
- Tu visą laiką buvai čia?
- Taip. Aš tave stebėjau.
- Aš gavau tavo akmenuką... - vėl susigraudino mergina. - Visą naktį nemiegojau, galvojau apie tave.
- Atleisk man. Turėjau kažkaip pranešti, kad esu gyvas.
- Viskas gerai, - nuramino ji. - Tu man išgelbėjai gyvybę. O jau maniau šokti į krioklį...
- Pakvaišėlė, - sumurmėjo Tanas ir gavo niuksą. - Nieko ten malonaus. Vanduo ledinis, uolos mirtinos...
- O kaip tu išsigelbėjai?
Tanas susimąstęs pažvelgė į akmenį kažkur už Vegos.
- Aš ir neišsigelbėjau, Vegule. Ten ir žuvau. Kūlis mane išgelbėjo.
- Haibas?! - nepatikėjo ji. - Bet kaip??
- Nežinau, kaip... na... Supranti, aš to nemačiau. Vieną akimirką kažkur skrendu, o kitą – jau spjaudausi vandeniu. Be to, ten buvo ne Haibas. Daug senesnis kūlis.
- Jie tikriausiai dievai... - Pagarbiai ištarė Vega. - Tik dievai gali prikelti mirusius.
- Gal ir dievai. - šyptelėjo Tanas. - O ką mudu darysime?
Vega surimtėjo.
Vos pamačiusi Taną, ji norėjo keliauti kuo toliau iš šitų vietų. Gal į pasaulio kraštą, jeigu toks yra. Bet dabar prisiminė Reigo pažadą ir ėmė graužti abejonės.
- Reigo mes pulti negalime, - tyliai pasakė Tanas. - Mes tik dviese, o jis turi keturis draugus...
- Ir jis dar pažadėjo užmušti mano draugus, pasilikusius olose, jei pabėgsiu nuo jo. - Vega baimingai pažvelgė į Taną. - O aš pabėgau, Tanai. Ir dar aš kvepiu tavimi. Jeigu grįšiu, išgelbėsiu draugus, bet išduosiu tave... Aš sugebu prisivirti košės...
Mergina užsimerkė ir kurį laiką pagulėjo nejudėdama. Viskas jai atrodė per daug painu.
- Jeigu tu grįši, - liūdnai pasakė Tanas. - Vėl viskas grįš į savo vietas. Aš vienas negalėsiu pulti Reigo, ir neturėsiu tavęs.
Vega krustelėjo. Kažkas sukirbėjo galvoje. Kažkurie Tano žodžiai netikėtai pagimdė mintį. Ne, ne mintį... Greičiau senas prisiminimas išplaukė į dienos šviesą.
- Vienas... - sumurmėjo ji. - Vienas? Ne, ne vienas... Tanai, tu juk ne vienas!
Tanas nustebęs pasižiūrėjo į atgijusią merginą.
- Reigas šiandien pila į upę nuodus, kad išnuodytų visą žmonių kaimą! - šūktelėjo ji. - Tanai, tu ne vienas!
- Žmonių kaimą? - nustebęs Tanas atsisėdo. - Jis išprotėjo?
- Ne tai svarbiausia, Tanai! - Vega suėmė delnais jo veidą ir atsuko tiesiai į save. - Ar žinai, kaip atsiranda vilkolakiai? Juk ne vien olose gimsta! Yra žymiai senesnis būdas, kurio žmonės taip bijosi!
Tanas žiūrėjo į jos akis ir pamažu viską pradėjo suprasti. Jis ėmė šypsotis.
- Tu nuostabi, - sušnabždėjo jis.
Vega nusijuokė.
- Taigi. O dabar man niekas nebetrukdo grįžti į olas ir išgebėti savo draugus, ar ne?
- O kaipgi tu mane paslėpsi, Vega?
Mergina šyptelėjo ir sutaršė Tano plaukus.
- Palaidoti žuvusius draugus juk reikia, ar ne? - linksmai pasakė ji.
- Tikrai taip, - pritarė Tanas, o tada prisitraukė ją. - Jeigu jau taip kvepi manimi, tai ar galime mes truputį ilgiau pabūti dviese?
Jie buvo dviese, kol dienos saulė virto pavakario saule. Tada Vega atsisveikino su Tanu.

Reigas į olas parlėkė visas piktas ir suirzęs. Išmėtęs tuščius kubilėlius kaip pakliuvo, jis sulojo sėbrams atvesti pasmerktuosius. Jo galvoje sukosi tik viena nuožmi mintis: pažadus reikia tesėti.
Staiga jis užuodė senokai neuostą kvapą, nuo kurio šeriai ant kupros pasišiaušė. Priešo kvapas...
- Aš grįžau, jei tau tai įdomu, - pasakė balsas, iš tamsos virtęs apčiuopiamu kūnu. Vega išdidžiai prisiartino prie vaduko. Dabar iš šalies atrodė, kad šeimininkė prisiartino prie savo šuns.
Reigas atsargiai apsuko ratą aplink Vegą, uosdamas pažįstamą kvapą, sklindantį nuo jos.
- Su kuo tu buvai? - urgztelėjo jis.
- Su niekuo... - nustebo mergina.
- Nemeluok, kale! Aš sloga nesergu. Šis kvapas... Aš jį tikrai pažįstu!
- Ak kvapas... - Vega atsitūpė ir pažvelgė Reigui į akis. - Tai Tano kvapas, Reigai. Turėtum žinoti, juk jo žūtis- beveik tavo rankų darbas!
Reigas supurkštė ir atšoko.
- O palaidoti žuvusius draugus reikia, - liūdnai pasakė Vega. - Tai turėtum suprasti netgi toks niekšas kaip tu...
Ji atsistojo ir nuėjo į savo vienutę.
Reigas nusičiaudėjo ir urgztelėjo jai įkandin kažkokią nešvankybę. Buvo per daug sutrikęs, kad imtųsi savo valdžios demonstravimo.
Į olą įėjo vienas jo sėbrų, tempdamas už plaukų merginą.
- Paleisk ją, - paliepė Reigas. - Mūsų kalė grįžo... Ir daugiau ji neis į jokias medžiokles, prisiekiu...
Mergina išsilaisvino iš vilkolakio rankų ir cypdama nubėgo atgal.


Tuo tarpu Tanas laiko negaišo. Jis iš visų jėgų skuodė link žmonių kaimo. Saulė slinko link horizonto, žadėdama tamsą ir šaltį, o jis dar turėjo nubėgti ne vieną mylią.
Miške jam niekas netrukdė. Nebuvo tokio plėšrūno plokščiakalnyje, kuris drįstų sukliudyti vilkolakiui. Paprasti vilkai traukėsi iš kelio, šiepdami baltas iltis, žolėdžiai stengėsi iš viso nesirodyti akyse. Vienai stirnai, galima sakyti, pasakiškai pasisekė. Gyvulys nepajuto Tano, kol iki jo beliko keli šuoliai.  Tačiau Tanas pralėkė pro ją net neurgztelėjęs. Stirna krūptelėjo, trūktelėjo nosimi, tada pavėluotai pasipustė padus.

Vilkolakis į tylų kaimą įžengė be jokios baimės. Vartai buvo palikti be priežiūros, šunų nesigirdėjo. Vienas keturkojis sargas gulėjo prie artimiausios trobos ir vos vos kvėpavo. Tanas pribėgo prie jo ir pribaigė, kad nesikankintų. Spjaudydamasis įbėgo į trobą, netrukus iš jos išlėkė.
Kol saulė visiškai nusileido, jis apibėgo visas trobas, kiek tik surado kaime. Tada nuvargęs atsigulė kaimo viduryje, prie varpinės ir ėmė kantriai laukti.