Sfaleritas, cinoberis

Jau patį pirmą vakarą, kai nusipirkau automobilį, pakliuvau į siaubingą kamštį. Visada svajojau, kad tą pirmąjį sykį, kai automobiliu išvažiuosiu iš savo kiemo, nuvažiuosiu kur nors toli, prie ežero ar dar kur, šalia bus mano draugai ir mano mergytė ir mes kiaurą parą aptarinėsim ką nors kvaila ir beprasmiška. O čia – tas kamštis ir į galvą lenda visokios kirbios mintys, kažkodėl perkratai visus reportažus apie autokatastrofas, kuriuos buvai matęs per paskutinius porą metų, ir tu gal net nervingai rūkai pigią cigaretę, tačiau jautiesi suknistai.
Ir štai aš patekau į kamštį. Kadangi taip jau išėjo, kad tą pirmąjį sykį į miestą išvažiavau vienas, tai bent pakeliui namo paėmiau vieną tokį gatvėj balsavusį jaunuolį. Iš pradžių į pokalbį metėm visas pagrindines šiai situacijai tinkančias frazes ir klausimus, kaipo “iš kur”, “į kur”, “o kodėl”, “tai kaip”, ir taip toliau. Kai mus pagaliau užbarikadavo kamštyje, aš papasakojau Pranui, toks buvo jo vardas, apie tai, kad čia mano pirmas sykis prie vairo, kai nusipirkau automobilį, ir taip toliau, ir kad norėjosi kažkokių permainų ar ko, ir kad neturiu cigarečių, ir kad viskas eina, švelniai tariant, šuniui ant uodegos. Tada jis papasakojo man apie savo mergytę.
Jie buvo jau susituokę, turėjo poros kambarių butą kažkur tarp centro ir miegamųjų rajonų. Tos jo žmonos vardas – Rūta. Pranas sakė, kad ji turi fantastiškas akis, plaukus, šypseną ir figūrą. Aš juo tikėjau, tačiau velniškai suspaudė širdį, kai pasakė, kad jie susipyko. Pats Pranas buvo kažkoks pamišęs chemikas mėgėjas, bet kuriuo paros metu galėjęs išberti chalkopirito ar ko nors panašaus savybes, susidarymo aplinkybes ir priežastis, žodžiu, toks savotiškas išprotėjęs profesorius. Bet tai jo niekiek negadino. Jis net pasakė, kad duotų užsirūkyti, jei tik pats turėtų cigarečių.
Taigi ta jo mergytė, Rūta, užvedė kažkokį pokalbį apie jų beprasmę egzistenciją ir taip toliau.
- Sfaleritas, cinoberis, velniai griebtų! – šaukė Pranas. - Kas iš to, - sako jis, - kad nedalyvavau kare ir niekad negirdėjau veteranų pasakojimų apie besimuistančius uodus kraujo klanuos apkasuose! Negaliu pasigirti ir tuo, kad kokį istorinį Holivudo epą iki galo žiūrėjau, ir kas? Nieko!
Jį smaugė jo naminiai drabužiai. Jis atsegė viršutinę marškinių sagą; susierzinęs žvelgė į dulkes, besivartančias ant parketo.
- Ne, viskas, - tarė jis. - Ne, aš taip nebegaliu. Ne, tu nori kad aš ką daryčiau? Kad bėgiočiau rytais ar ką?
Jis viltingai pažvelgė į žmoną. Žmona sėdėjo nejudėdama ir žiūrėjo pro langą. Jos kaštoninės spalvos plaukai krito ant nuogų pečių. “Reiškias, viskas ne veltui”, - pamanė Pranas; koja paspyrė girgždančias duris.
- Ir visad tu dramatizuoji, - sušuko jis.
- Visad.
- Visada, po velnių! - jis kone springo.
Jis nuėjo į virtuvę. Ant stalo stovėjo stiklinė pomidorų sulčių, jis atsigėrė, grįžo į kambarį.
- O kas čia tokio? Ne, nieko, - tęsė. - Taip pas visus, taip buvo visur ir visada... Visi tie tavo niekingi argumentai, šnekos.
Žmona atsiduso.
- Ne, aš nesuprantu. Nesuprantu, kodėl išvis ištekėjai už manęs?..
Suskambo telefonas. Pranas pakėlė ragelį. Visa savo šviesia, garbanota esybe jis norėjo prasmegti skradžiai žemę.
- Alio, - tarė jis. - Alio!
- Laba diena, ar čia ponas Redeikis? - paklausė moters balsas ragelyje.
Pranas įtempė nugarą. Mintyse tą akimirką suskambo keliskart pradinėse klasėse girdėtas prašymas sėdėti arba stovėti tiesiai.
- Taip, čia Pranas Redeikis, - tarė jis.
- Čia Lina iš draudimo kompanijos.
Jis vėl susikūprino. Prisimerkęs atsisuko į žmoną.
- Taip, klausau.
- Pone Redeiki, jūs turite sumokėti už praeitą mėnesį...
Žmona vis dar žiūrėjo pro langą.
- Kaimynai įsigijo šunį, - tarė ji, neitin susidomėjusi. - Atrodo, škotų terjeras.
- Taip, taip, be abejo, - kalbėjo Pranas į ragelį. - Gerai, antradienį. Ne. Taip, man ketvirtadienį irgi būtų patogiau. Dėkui, ačiū. Viso gero.
Trenkė rageliu į telefono korpusą, mintyse nusikeikė ir, kaip visad, prieš savo valią, jis ėmė įsivaizduoti, ką, išgirdęs šį trenksmą, pagalvojo pašnekovas. Jis pataisė ragelį.
- Terjeras, - erzindamas tarė Pranas, atsisukęs į žmoną. - Kam išvis pradėjai šį beprasmį pokalbį, ką? Ir dar žiūri sau pro langą! Kokio velnio, kokio velnio?..
Jis vėl nuėjo į virtuvę, baigė gerti pomidorų sultis, stiklinę padėjo į kriauklę. Įjungė radiją, išgirdęs žvalų ir linksmą laidos vedėjo balsą, išjungė.
- Terjeras! Atsimenu, kaip tu, po velnių, man pasakojai, kaip tavo ta kažkokia draugė susilaukė vaikų, kaip jiems ten viskas gerai!.. - šaukė jis iš virtuvės.
- Agnė ir Kęstas.
- Taip, būtent, Ugnė ir Kęstas. Atsimenu...
- Agnė, - pataisė jį žmona.
- Rūta, užsičiaupk, koks, po velnių, skirtumas! Tai va. Pasakojai apie tą sumautą jų vaikelį, o kai paklausiau, ar tikrai nori pati turėti vaikų, atsakei, kad nė velnio. Ir šūdą! Tu visad norėjai vaikų! Kas tu per žmogus? Kodėl tau būtina kažkaip... meluoti, žaisti, po velnių? Maždaug, turiu pats suprasti, ane? Taip, po velnių! Ir juk mačiau, kad nori tų vaikų, o man nuo to tavo apžaidimo, nuo to tavo sukrušto išsisukinėjimo, kvailų istorijų pasakojimo, nuo vakarinių skambučių draugei, kalbantis taip, kad aš girdėčiau, ką ji tau sako, man nė trupučio nesinorėjo net su tavim kalbėtis, po velnių! Aš iš tiesų nesuprantu, ką tu čia veiki! Nesuprantu!
- Aš tave mylėjau.
- Krušau aš tą tavo mylejimą!
- Aš tikrai mylėjau.
- Ir dabar myli, ir mylėsi amžinai, - užbaigė Pranas. - Velniai griebtų!
Jis priėjo prie virtuvės lango, ėmė skaičiuoti automobilius stovėjimo aikštelėje priešais. O jis galėtų dabar po parką tampytis sūnų arba dukrelę, galėtų pirkti jiems ledų ir klausytis nė savo vaikystėje nesapnuotų ir per televizorių negirdėtų pasakojimų.
- Nebeatsimenu, kada paskutinį kartą man skaitei “Cosmopolitan”. Įdomu, ar ne? Baisiai, baisiai įdomu. Tiesiog stebėtina.
Žmona vis spoksojo į palangę, seniai neskalbtas užuolaidas.
- Ko tu nori iš manęs? - šaukė Pranas. - Sfaleritas, cinoberis! Ko tu nori iš manęs, - akcentuodamas kiekvieną žodį, klausė jis.
- Nieko. Nežinau, - jo žmona verkė.
- Nieko... Ak, ak, taip, jis nuostabus! O kaip jis skambina pianinu! Ak, ak! - vaizduodamas iki gyvo kaulo įgrisusias Rūtos drauges, kalbėjo Pranas. - Ar apie tai, po velnių, aš svajojau, kai penkerių metų skundžiausi tėčiui, jog kieme kaimynų vaikas man sulaužė modeliuką? Ar apie tai, dėl Dievo meilės, svajojau, kai septynerių skambinėjau kaimynams ir, vos sulaikydamas juoką, klausinėjau, ar tai jie užsisakė šeimyninę “Havajų” picą? Ne, velniai griebtų! Aš svajojau turėti darbą, žmoną, galbūt vaikų, kurie irgi galėtų eiti į mokyklą, ten dėti ant kėdžių smeigtukus, ir taip toliau. Supranti? Gerai apmokamą darbą ir žmoną, su kuria galėčiau pasidulkinęs pasikalbeti, ir pasikalbejęs pasidulkinti.
- Viskas gerai. Pasidulkinti, - lėtai ištarė jo žmona.
- Taip, po velnių, ir nematau čia nieko blogo. Juk nekeisi viso sušikto pasaulio iš jo pamatų. Įsikalk į galvą: tu jo nepakeisi. Tu jo nepakeisi, tu jo nepakeisi, tu jo nepakeisi!
- Aš ir nesiruošiu keisti.
- Jei protestuoji prieš dulkinimąsi, reiškias, tu bandai jį keisti.
Pranas grįžo į kambarį.
- Aš suprantu, - pradėjo Rūta, - suprantu, kad tu nori bet kurią akimirką sėsti į mašiną, išvažiuoti pažvejoti ar dar ką, grįžti, kad ir vidury nakties, garsiai arba kaip tik bene slapta perskaityti vieną kitą pastraipą apie tuos tavo... salf?.. salfiritus ir cinoberius? Taip jie vadinasi?
- Sfaleritus, dėl Dievo meilės, - pataisė žmoną Pranas, besikuisdamas kelnių kišenėse ir akimis rausdamas kambarį. - Nematei mano cigarečių, Rūti? Ar nematei, Rūta?
- Sfaleritus ir cinoberius, taigi. Tada įšokti pas mane į lovą ir pasidulkinti, o tada paklausti: “Koks tavo gyvenimo tikslas, Rūti? ”
- Rūti, dėl Dievo meilės. Ar nematei mano cigarečių?
- Mano gyvenimo tikslas ir pareiga yra ieškoti tavo sušiktų cigarečių pakelių ir chemijos uždavinynų tavo prasmirdusių arklių mėšlu kojinių ir kelnių krūvose!
Pranas pasilenkė, iš po stalo ištraukė cigarečių pakelį. Kišenėje sužvejojęs žiebtuvėlį, patraukė į balkoną.
- Tik neliečiam chemijos, brangute, - tarė jis, darydamas duris.
Dūmai plaukė balkonu, sukdamiesi apie plytines sienas, parketo tieses, uždengdami ir įsiurbdami medžius, žmones už lango.
- Šias eiles skiriu visiems, dabar esantiems kelyje. Ekhem. “Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo... ” - su virpančiu pasimėgavimu kalbėjo Pranas.
- Išnyksiu kaip dūmas, - su juo kartojo Rūta, mintinai žinojusi visas Prano frazeles.
Kai jis grįžo į kambarį, Rūta nebeverkė.
- Žinai, man atrodo, mums abiems reikėtų pailseti. Tiesiog ramiai pamiegoti, neiti kurią dieną i darbą ar kažką... - pasiūlė Pranas.
Jis atsisėdo šalia jos ant lovos.
- Apsišik, - savo ruožtu pasiūlė žmona.
- Na jau, Rūti. Na, aš atsiprašau. Viskas, nebeversiu tavęs klausytis mano paskaitų apie chemiją. Na, atleisk.
- Apsišik, gerai?
- Na gi, Rūti. Pabučiuok mane, - jis pasuko Rūtos smakrą į save, bet ji nusuko savo dailų veidelį.
Suskambo telefonas. Pranas atsistojo ir priėjo prie aparato.
- Kas? - tarė į ragelį.
- Redeiki, pas jus televizorius normaliai rodo? - pasigirdo balsas.
- Ką?
- Pas jus televizorius normaliai rodo? Kabelinė normaliai rodo?
- Palaukit...
Jis įjungė televizorių, palaukė, kol pasikraus vaizdas, grįžo prie telefono.
- Nerodo.
- Ir pas mus nerodo.
- Velniava, - tarė pasimetęs Pranas. - Aš tuoj ateinu, pažiūrėsim.
- Gerai, dėkui, Redeiki.
Jis padėjo ragelį.
- Aš einu, - tarė žmonai. - Ten kažkas atsitiko su kabeline.
- Eik, eik, - atsakė Rūta.
Pranas linktelėjo ir išėjo į koridorių. Apsiavęs šlepetes, atidarė duris ir išėjo į laiptinę.
Kai suskambo domofonas, Rūta staigiai pašoko iš lovos ir nulėkė prie durų.
- Kas ten? - paklausė ji, gaudydama kvapą, į plastmasinį ragelį.
“Net balsas kitoks”, - pagalvojo Pranas ir numetė cigaretės nuorūką ant drėgno asfalto.
Man pasidarė labai neramu dėl savo mergytės.
Daugiau jis savo žmonos iki šiol nematė, o praėjo diena. Kai paklausiau, kur jis nakvojo, pasakė, kad pas draugą, bet nujaučiu, kad jis melavo.
Lijo kaip iš kibiro, valytuvai nė velnio negelbėjo. Velniškai trūko dūmo. Gan greitai atšliaužėm prie šviesoforo, aš nė velnio nemačiau, Pranas iškišo savo šviesią galvą pro langą ir pasakė man, kada užsidegė žalia, o aš teįstengiau ištarti, kad per šitą lietų nė iš tolo į žalią neneša.