Pirštakaulių šilkas užgavo
virpėjimą stygos randuotą:
per gomurį šliaužiant gebenėms
dangoraižių žvirgždą pasėjom,
o, šlapiosios gotikos klostės,
suvilgę akis ir paglostę,-
kodėl taip sunku man kvėpuoti,
nejaugi ir aš atskambėjau?
O gal tai tik nuopuolio klyksmas
ar vėjas, tykantis nendrės?
Miglon kumeliukas nuklydęs-
šuoliuojančios motinos karčiais
prieš gęstančio vakaro lietų
jo kaktą žvaigždėtą apliejai -
ir dobilu kvepiančios seilės
užtiško ant šalto paparčio.
Už lapkričio sniegą baltesnė
nerimstanti žodžio drobulė-
smiltis ir raukšlė nepaskęsta
ant akmenėjančių rankų,
Vienuolika likusių klūpo
sušilę atsiveria lūpos:
tyla nenutyla- po tujom
Jį pabučiuosiantis verkia.
jau nuo pirmo žodžio pagauna stebuklinga nėriniuota leksika, ažūrinis žodžių virpėjimas, ir eilėraščio logika lyg ant bažnyčios grindų gulantis spalvingas vitražo virpėjimas. žodingas nektaras:)
randuotas virpėjimas ir gotikos klostės patiko...Turbut tiek vaizdų mažai kas deda į kūrinėlius,tačiau tai tik puošia...tiesiog šauniai kūrinėlis sudėtas...nepridursi...
Perskaičiau visą- likau apžavėta, bet pradžia tai skeptiškai nuteikė- tokia sunkiasvorė, iš sudurtinių visokių, vos ištariama. Jei taip reikėjo, kad visuma priblokštų (kaip ir atsitiko), tada viskas gerai.
Jo, gerai.
5
Ar virpėjimas gali būti randuotas? Tokį klausimą pats sau keliu paskutiniu metu:) Atšipau, tikriausiai...:) Bet dar prieš mėnesį tikrai žinojau, kad randuota gali būti tik styga:) Su kumeliuku tai irgi supainiojai: "šuoliuojančiais karčiais" - nežinau ar taip galima:(
Taip jau atsitiko, kad darbas papuolė į mano akis. IR į mintį- tiesiu taikymu. Visos gotikos klostės, dobilu kvepiančios seilės, vienuiolika likusiųjų (Tas jų klupėjimas rodo į nuolankuma, kas, savo ruožtu, implikuoja galimą netolimą "išnykimą". bet čia tik šiaip, tarp kitko). O dar ir (mirusio?) žodžio drobulė, baltesnė už lapkričio sniegą. apskritai, lapričio sniegas... Dar kiek ir pasiklysiu įvaizdžiuose, jų suvokimo galimybių labirinte (LABIRINTE), paskęsiu žodžiuose. Ačiū. Už išgyvenimą.