Nevykęs spektaklis..

Vos girdima muzika.. daugybė nežinau.. drebančia ranka užtrenktos durys..
Aš, vidury nakties, apšviesta dviejų lempų lipu laiptais.. Esu pagrindinė aktorė nevykusiam natiniam spektakliūkšty.  (..ir kam juos vis dar reikia kurt..)

.. Laiptai scenos vidury.. Aš vis lipu..Vaidinu įskaudintą žvaigždę, išdraskyta širdim, sausom ašarom, negyvom mintim.. (scena nebyli). Vos pavelku perpildytą klausą, vis skamba ir skamba: ”nežinau, nežinau, nežinau...”  Vos patempiu atsiliekančią garbę (jos rūbai persisunkę purvu, tad sunku..).  Vos pakeliu kojas..tokia sunki ta išdraskyta širdis..
.. Štai turėtų būt aštuntas laiptelis(paskutinis,vaidinimo galas), tik beveik nematau jo..Akis baigia išgraužt tos sūrios sausos ašaros..

(taip smarkiai norėčiau dabar atsigult ir užmigt..nutraukt šį vaidinimą..)

.. Koja užkliuvo..Bet neparkritau (meilės parodija būtų virtus komedija..), išdidumas nevalingai ištiesė ranką..


Spektaklis baigtas. Turiu sunykti už užsklandos. Bet.. atsigręžiu.. aplodismentų..
Tik..
                      ..salė tuščia. Nėra net kam kritikuoti..
Tik tu. Tik vienas tu. Už stiklo. Kaip visada. Kaip ir po visų vienodų (tik kaskart vis labiau žlugdančių nevykėlę aktorę) spektaklių. Sėdi ir sprendi, kada užgesinti šviesas
(o kai vėl panorėsi, - įjungsi..).
Turi nepaaiškinamą galią valdyti viską, kas šviečia.. (ir tai, kas nesugeba atsispirt nebešviest..)