Tamsiame miške

Mane pakelia, mane pakelia į orą;
ir aplink šnibžda vėjas vėsus,
ir lapai liečia ranką tamsią,
tokia tyla baugina akis,
priverčia jas bėgioti greičiau,
tarp nesuskaičiuojamo rūko dalelių.
Ant juodos žemės guli silpnas kankorėžis,
lėtai judina dygliuotus plaukus, girdi,
vos sušlama medžių lapai,
o šakos leidžiasi sunkiau
ir vėl pakyla besvorės į šaltą ertmę.
Galvoje sukasi painios mintys,
darydamos mirties kilpas.
Niūrioje tamsoje paskęsta baisus šešėlis,
vilkdamas purviną kūną per dangų.
Jame palieka kraujo pėdsaką,
vadinamą „Paukščių taku“, -
matai, kaip švyti kančios žvėries,
kaip blizga akys ant skausmo perverto veido.
Tas žvėris, tas šešėlis bėga
linguojančiomis gluosnių šakomis,
per dangų, mojuodamas uodega,
skriejančia kometa auksine.
Išbarsto žvaigždes po šaltą erdvę
ir sustoja pačiame laikrodžio viršuje,
laikydamas rankoje silpną kankorėžį.