Tvenkinys

Išdykusi saulė žadint žemę norėjo:
- Kelkis, snaudale, žiema jau praėjo!
Po to, neištvėrus, paima lanką,
Strėlę auksinę pačiumpa į ranką…
Ten, kur įsmigo saulės strėlė
Iš žemės ištryško žibuoklių versmė.
Iš tolo matyti gėlių tvenkinys,
Pilnas kvapnių žiedų duburys.
Įbridus iš krašto stoviu jame.
Kažkas netikėtai apglėbia mane.
Žemėtam delniuke puokštelė gėlių –
Žiupsnis švelniausių vaiko jausmų.
Po to į gelmę žibuoklių vėl neria
Mano brangiausia auksinė žuvelė.