Vilkė

Bent kartą per mėnesį nutikdavo taip, kad ji nubusdavo prieš aušrą. Šis nutikimas buvo nesuprantamas ir stebindavo netgi ją pačią. Tai būdavo neramios naktys, pratęsiančios nerimą, užplūstantį dar dieną. Ją šaukdavo. Ir ji nubusdavo. Ji nubusdavo keistai besivartančia širdimi ir lipdavo iš santuokinės lovos. Kitu laiku jai būdavo labai sunku palikti tingią guolio šilumą, tačiau tokiomis naktimis... tokiomis naktimis ta šiluma imdavo dusinti ir tapdavo kažkuom atgrasi.
    Visą dieną kaupęsis nerimas priešaušriu pasiekdavo aukščiausią tašką (ar žemiausią - jos svorio centre?) ir versdavo ją judėti ramybės taško link - virtuvėn.
    Skubiai kilnodama kojas mėnuliškais dryžiais išmargintomis grindimis ji kažkaip žinodavo, kad nerimas išsisklaidys padėjus pėdas ant virtuvės plytelių. Dešinę- ant baltos, o kairę- ant geltonos su oranžiniu taškiuku viršutiniame dešiniajame kampe, gamybos broku.
    Atsistojus ant šių dviejų plytelių prieš ją atsiverdavo VAIZDAS. Erdvę žymėjo tolyn be galo nutiestas kelias, eglių viršūnės ir keli aukštai iškilę miesto ženklai. Pradėdavo švisti. Nauja, gelsvesnė šviesa išstumdavo pamėklišką sidabrinę, o šioji, bėgdama nuo dienos, susigerdavo į JĄ. Ji tapdavo didžiule sidabrine vilke. Giliai įkvėpdavo, pro stiklą sugerdama visą erdvę. Pagaliau pasisotinęs žvėris nurimdavo ir ji lengviau atsidusdavo, mėgaudamasi vėsa po akių vokais. Tada kažkaip ilgesingai žvilgtelėdavo į pasitraukiančią naktį ir imdavo bruzdėti: virti kavą, perkėlinėti arbatos dėžutes, perrinkinėti riešutus. Nežvilgtelėdavo į langą. Ji krebždėdavo taip iki pajusdavo, kad plytelės šildo kojas.