Įniršio debesys II

Nuo paskutinės pakopos vėl peršokti prie pirmosios yra sunkus uždavinys, bet pats procesas įvyksta labai dideliu greičiu. Jei pirmąją ir paskutiniąją pakopą skiria daug amžių, tai nuo paskutinės iki pirmosios galima peršokti labai greitai. Tai minties galia. Atvirkštinis procesas įvyksta, kai žmogus susipranta, o pirminis - kai mano supratęs, bet išties jis suprato neteisingai. Žmogus užmiršta pirminį faktą dalyko, kuris yra didžiausia vertybė, bet visada prisimena antrąja iliuziją, sekančią po vertybės, nes ji padaro perversmą jo minčiai ir sielai. Didžiausias kontrastas tarp pirmojo ir antrojo yra jo dvasios laimė, o iš tiesų - pragaištis, pralaimėjimas, klaida. Jei tikintysis taip niekada ir nepažvelgtų į perteiktą grožį, nutapytą šventąjį, tai jis liktų skaistus. Jei žmonės nežinotų, kad egzistuoja antroji iliuzija, kad perversmas ištiesų nėra dalykas, vedantis į tobulėjimą ir gerovę, tai jis pasiliktų pirminėje iliuzijoje ir tai būtų dalykas, kuris padarytų stebuklą. Bet šis stebuklas negalimas, nes žmogus yra detalė mechanizmo, kuris visada juda į priekį. Mechanizmo, kuriam neegzistuoja amžinoji užmarštis. Jei egzistuotų nuolatos pasikartojanti amnezija, tai tikrasis grožis kaskart gimtų iš naujo.. Jei kaskart užsibaigus pradžiai, viskas vėl prasidėtų iš naujo, tai grožis kartotųsi nuolatos.
  Visur vyrauja apgaulė, žmogus nuolat apsigauna, to nežinodamas. Kai po daugelio amžių jis susipranta, kokia nereikšminga paskutinioji iliuzija yra prieš pirmąją, tai bando padaryti viską, kad mintimi pavergtų mechanizmo veiklą. Ir jei žmonija, ilgam pasinėrusi į užmarštį, staiga atsimena, tada ir grįžtama atgal, į pačią pradžią, kuri buvo tik buitiškas dalykas, užrašytas kaip faktas istorinėje terpėje, bet pamirštas kaip egzistuojantis ir vykstantis visoje esybėje, dabartyje ir praeityje. Atvirkštiniame procese už užmarštį galingesnė atmintis, ta, kuri prikelia iš kapo istorinį grožį. Tačiau pirminiame vyksme, tame, kuris tik pradeda išsigimti, pati vertingiausia yra užmarštis. Jei tikintysis, pažvelgęs į nutapytąjį, iškart užmirštų, kad jį pamatė, tai niekados nereikšmingoji iliuzija neuždengtų didžiųjų dalykų. Bet viską valdo didžioji tuštybė. Užmarštis negali egzistuoti perpildytose galvose. Tuštybė yra tokia pilna, bet gali veikti pavieniui, atskiromis savo tuštybės dalimis. Ir tai yra beprotybė, išvedanti iš kelio, arba einant keliu tiesiai - uždengianti akis. Nesustabdome vyksme ji užima didelę vietą - juk kažkas turi užpildyti tuščias galvas, paklūstančias mechanizmui. O tuštuma yra tuštybės priešingybė. Joje gimsta švari mintis, tiesi ir liudijantį vieną svarbų dalyką, o ne tūkstančius nesvarbių. Viskas, kas kinta už pirmosios, tobulosios iliuzijos yra didžiulėje tuštybėje. Mums reikia tuštumos, jei norime neleisti tikinčiajam pažvelgti į nutapytąjį, mums reikia tuštybės, jei norime kuo greičiau nereikšmingumu uždengti pirminį tikėjimą arba kitą dalyką, kuris gali būti svarbiausiu. Štai taip mainosi dvi didelės jėgos - tuštybė ir tuštuma, visiškai priešingos viena kitai, nes tuštumos tąsa yra begalinės vienumos dalis, t. y. ji trumpoje būtyje formuoja begalybę, ji tobula viena savo akimirka, ir dėl jo verta gyventi. O tuštybė yra begalinė savo judesiais, kuriuose nieko nėra, tik nereikšmingi epochų puvėsiai, visa tai, kas sudaro visumą, nereikšmingą, bet garbinamą. Minios garbina ją, jos sudaro aplinkinę galimybę pačiai tuštybei pateisinti, nes žmonės mano, kad ji egzistuoja savaime, o išties ji vystosi po truputį taip, kaip ir pati epocha. Jei ji visada liktų tik užuomazga, tai niekas nežinotų, kas yra tuštuma, nes jie patys gyventų ja. Juk mes pastebime tik pačius veiksmus, bet ne visada juos suprantame, arba jie atrodo kaip savaiminiai procesai, ir jiems net nėra duoti vardai. Tuomet tai neturi reikšmės. Dalykas garbinamas tada, kai jo nėra. Žmonės juk nežino, kad paklūsta tuštybei, todėl niekada apie ją nepagalvoja. Ją mato tik pašalinis. Pašalinis mato ir tuštumą, kuri yra sunkiai pasiekiama, nes gyvena pradžioje, o pradžia vyrauja tik savo pačios viduje. Ji negali būti aplinka, kurioje gyvena žmonės, ir kuria naudojasi minios. Todėl galima apie ją kalbėti tik tada, kai jos nėra šalia. Pastebimi dalykai tie, kurie yra toli. Arti esantys dalykai yra tik paties artimojo dalis. Savęs mes nepažįstame, bet pažįstame istorinius asmenis, nes jie aprašinėjami tūkstančiuose senų apdulkėjusių knygų. Norint pasiekti tuštumą, reiktų padaryti taip, kad laikas eitų ne į priekį, o atgal. Mintis gali peršokti daug amžių, ir tai yra didžiosios atminties įrodymas. Ir vistik, kuo daugiau atsimeni praeitį, tuo labiau tolsti į ateitį, nes skaičiuodamas praeities laiką, užmiršti dabartinį kitimą, vystymąsį, bėgsmą. Užmarštyje laikas gali sustoti praeity, tačiau tada dabartis ilgiau užsistovės susipainiojusių minčių tarpuose, nes apmąstydami tai, kas vyksta dabartyje, galvojame ir apie laiką. Tai vėl artumo nežinomybė ir laiko bėgsmo priklausomybė apie jį mąstančiam protui. Išties laikas niekada nesikeičia, bet mąstančiojo galvoje jis gali labai pakisti. Proto ir laiko santykis gali būti ir laikinas, nes didžiulis judėjimas greitina kitimą - protas gali užmiršti priežastį ir pasikliauti kito, praėjusio laiko užuomazga. Jis nori turėti galią, protas nori būti didus, o tiksliau, didus nori būti žmogus, kad parodytų savo mintį, kuri jį iškeltų dar aukščiau. Jei jis bando prie dabarties prijungti praeitį, jis būna pripažintas, nes visados prieš viską iškelia naujovę, avangardišką, bet rišlią. Suriša tai, kas negali būti surištais, nes praeitis egzistuoja savaime ir negali pasiduoti dabarčiai. Ji negali peršokti amžių. Bet štai, įžūlus protas siekia savo tikslo. Ir ar jis gali būti pasiektas? Tuštybė visada tai pripažins, nes ji pripažįsta viską, ji yra šiukšliadėžė, į kurią metamos idėjos skleidžia pašvinkusios, nuodingos visumos kvapą. Pradžia susiduria su pabaiga, dvi visiškos priešingybės, dviem poliais apsiriboję kraštutinumai. Tai yra ta būsena prieš sprogimą, kai viskas pasiekia aukščiausią išsigimimo tašką. Jei kažkas tą tragišką būseną nori pakeisti prijungus pradžią, tai tik labai greitina sprogimą, nes pradžia negali tos baisios milžiniškos išsigimimo visumos nuvesti savo keliu. Tobula pradžia, kuri buvo tuštumos dalis, taptų didžiulės, viską valdančios tuštybės dalimi. Štai tuomet mes prarastume tuštumą, apie kurią nieko net nežinojome, apie kurią žinojo tik pašalinis. Masės būtų laimingos - naujovės joms patinka. Bet jie nesuvokia, kas už viso to slypi. Sprogimas išnaikins ir juos pačius, o tiksliau jų protus ir sielas, nes jie bus ne tiek priklausomi nuo didžiojo mechanizmo, kiek patys taps mechanizmu, kuris pats savo tuštybės dalimis kurs tą pragarišką bombą. Tūkstančiai sprogimų, išardyto pasaulio liekanos, užkasta praeitis, paslėptas grožis, minties nelaisvė. Sakau minties nelaisvė, bet kyla klausimas, ar ji gali egzistuoti, jei telepatija yra išgalvota, jei tai tik burtininko išmislas ar raganos talismanas? Ta telepatija išties bus įsitikinimas, neįmanoma, bet tuščiose galvose egzistuojanti kontrolė. To reikia išvengti. Negalima leisti protams piktnaudžiauti praeitimi kaip šiuolaikinio meno detale, nes bus sunaikinta eiliškumo tvarka. Jei po pabaigos, tosios pakopos prieš sprogimą, grįžtume prie pradžios, o ne neapdairiai atkeltume ją į pabaigą, tai ir įvyktų toji katastrofa. Pradžią reikia ne atkelti, o prikelti. Prikėlus pradžią, mes grįžtume prie tuštumos, ir vėl paversiančios grožį viską valdančia priešiliuzine tyla.


<... >