Netikra karalaitė9

-Adrianai, kas... - Jau pradedu, bet jis prideda pirštą prie lūpų. Pritildau toną. - Kodėl nepersirengei?
-Negalėjau. Kažkas mano gražiuosius rūbus sušėrė arkliams.
Nieko nesupratau, arkliams? Pamatęs tokią mano miną jis paaiškina:
- Juk pati siūlei paslėpt viską šiene. Kažkoks gudruolis šiandien jį ėmė kaip tik iš tos vietos. Manau jis buvo suinteresuotas taip padaryti.
Taip, jis teisus. Tikrai aš tai pasiūliau, bet juk nebuvo kitos išeities.
- Tačiau KAS galėjo žinoti apie mūsų planą IR žinodamas nepranešti baronienei?
- O iš kur tu žinai, kad baronienei nepranešta? Jai juk neparanku būtų...
Kas būtų neparanku, man taip ir neteko sužinoti, mat du sargybiniai čia atvedė Netę. Ji atrodė išties nekaip. Aš tariau Adrianui:
- Nesvarbu, kaip tu apsirengęs. Toliau darome viską taip, kaip suplanavę.
- Fernanda, dar kai kas... - Jis lyg ir norėjo kažką pasakyti, bet paskiau apsigalvojo.
Aš, kaip ir buvo planuota (laiške to nerašiau, ten buvo daugiau Adriano veiksmų planas, mano aptarėme aną dieną, sode) palaukiau maždaug penkias minutes, o paskiau nuėjau prie vieno iš padavėjų ir pasakiau, kad nuneštų stipraus alaus sargybiniams saugantiems Netę. Pirmiausia padavėjas dar sakė, kad jiems negalima, bet kai aš pasakiau, kad jie irgi turi teisę pasilinksminti, jis sutiko ir nunešė alų sargybiniams. Tuomet beliko tik laukti, nes tie, paragavę negalėjo sustoti. Kai jie buvo jau beveik girti ir ėjo kur kas lėčiau, bei vis sustodami, su kuo nors pasišnekėdami, pamačiau, kad Adrianas eina prie Netės. Savo ruoštu aš jau ruošiausi eiti link laiptų- pasiimti kuprinės, kurioje buvo visi pabėgimui mums būtini daiktai, bet atsisukusi prieš save pamačiau karalių.
- Tai susiruošėte kažkur eiti? - Galva jis linktelėjo Adriano ir Netės pusėn. Akies krašteliu mačiau, kad keli sargybiniai jau eina prie jų.
- O kas, jei ir taip?
Šįkart pasistengiau atlaikyti klaikų jo žvilgsnį, atrodo man pavyko. Vos pastebimai Adrianui daviau ženklą. Kad pasiruoštų sprukti.
- Manau, kuo greičiau- tuo geriau.
Tai tarusi aplenkiau karalių ir nubėgau pasiimti kuprinės. Mano pavyzdžiu pasekė ir Adrianas su Nete. Kieme prasidėjo tikros gaudynės. Sargybiniai mus besivydami vartė staliukus ir dekoracijas, tad kas kelios minutės pasigirsdavo damų riksmai. Puotoje kilo sumaištis, bet aš nekreipdama į nieką dėmesio skuodžiau link laiptų. Aš griebiau kuprinę ir tuo pačiu metu išgirdau karaliaus balsą:
- Fernanda, manau tau teks keisti planus.
Jis palengva ėjo link manęs ir aš mačiau, kad sargybinis tvirtai suėmęs laiko Adrianą. Netės čia nebuvo.
- Grįžk į pilį ir aš paleisiu tavo draugą.
- Argi paleistum?
Kalbėdama aš nepastebimai rausiau kuprinę- gal rasiu kuo apsiginti.
- Paleisčiau, jis galėtų keliauti kur nori.
- Nežinau..
Aš tempiau laiką. Iš kuprinės ištraukiau peiliuką, prisimenu, Adrianas užmiršo pasiimti jį, po to karto, kai vaidino bedirbąs sode. Turėdama kuo apsiginti, aš jaučiausi saugiau.
- Tėti, jei nepaleisi Adriano, aš už save neatsakau.
Sargybiniai pažvelgė į  karalių, tarsi klausdami, ką daryti. Kad ir kaip būtų keista, karalius nė truputėlio nesutriko. Jis žvelgė į vieną tašką. Nusekę jo žvilgsniu, ten sužiuro ir kiti sargybiniai. Aš jau norėjau suktis pažiūrėti, bet kažkas smarkiai trenkė man per ranką ir aš paleidau peilį. Jis nusirito į žolę. Mačiau, jog visa tai stebi daugybė susirinkusiųjų. Jiems tai tebuvo pramoga, turbūt galvojo, kad visa tai surežisuota. Taigi dabar likau beginklė, prieš maždaug dvidešimt ginkluotų sargybinių.