iltinės viltys kaklo lankstu slystančios;
į ausies būgną žodžius išridenu ramiai.
mano mieloji, pavargau nuo sapnų giltinės,
nuo paukščių daužančių langų stiklus.
man nemeluoja akys - ramiai pildosi
ir aš stikle matau žaliuojančius medžius,
ir jau geriau; o jai geriau aplinkkeliais -
„mano mieloji“ – garsus į vakuumą velku.
bet kai geriu – geriu aklai, kaip mirdamas,
baliklio stiklinaitės skamba po kaklu,
pegaso širdyje tave kietai pritvirtinu
ir saulės pusėn, auštant, išsiunčiu
aaa... mano mieloji/man nemeluoja... grazi forma (tikiuosi, netycia taip super isejo? suplanuoti dalykai nebe tokie skaidrus juk...) siaip eilius nieko, gal vietom per mandrai (iltinės viltys kaklo lankstu slystančios....brrr.. liezuvy nusilauzt galima...nors skaitau mintyse...) bet turi, turi gazo (chi koks zodis...;)))
Viltis - vapyrė? bet ne. kiek kitaip. Viskas, kas byra čia, byra ir gyvenime. Štai tau ir gyvenimo nenuoseklumas, jei jau kalbėtume apie eilėraščio message'ą. O pats geriausias šių pabirų elementų rišiklis yra... yra... meninės raiškos priemonės. Štai, toks gėrimo simbolis... kas jį supranta tiesmukai ir, sakyčiau, vulgariai. O kam gėrimas tai dar viena vilties personifikacija.
Apskritai, skaitant nevalia pamiršti pavadinimo. jis dažniausiai ir būna raktas į prasmę. Šiuo atveju pavadinimas taip pat pasitarnauja kaip minėtasis "prasmės rišiklis".
O "tavęs" išsiuntimas... ir dar kaip. pegaso širdyje. su įkvėpimu, taip sakant.
Galutinė išvada: Bravo.
"nuo paukščių daužančių langų stiklus." kaip cia taip tiksliai, buvau kazkada paukstis dabar langu dauzytoja..:))) eilius neblogas, man labai ir tokie pavadinimai prie sirdies. placiau nekomentuosiu.3.:)