Apie pinigus

belaidodamas liūdesį savo
akomoduotą, atkasiau didžiojo
vytauto kaukolę. pasiknisęs
joje tarp smegenų vingių,
penkiolika skatikų radau
aprūdijusių, plaukiojančių
baloje (mat tik nuliję buvo).
nustebau be galo ir pamoviau
aukštai prie mokyklos, ant vėliavos
stiebo, temato kasdien mano
kaimo vaikai, kaip didis protas
traukia pinigus, tebūnie beverčius,
jau kadais surūdijusius, bet pinige,
koks jis bebūtų, visada yra valdžia.
taip ir plazda prie trispalvės –
matyti gerai iš išorės. o aš šitaip
atiduoti duoklę galiu Klio,
mūzai istorijos. už ją ir išgerkim –
pustuštę midaus taurę keliu.