Medinis Rutkaus auksas

Medinis Rutkaus auksas

Rutkus pasimirė tuo metu, kai miestelio žmonės apie savo namukus jau buvo nudirbę beveik visus vasaros darbus. Gelto vyšnynai, serbentuose karaliavo jaunikliai žvirbliai, o agrastų krūmai pūpsojo pusplikiai, kartu su uogomis nubrauktais lapais. Tik obelų šakos dar sviro nuo sunkios bręstančių vaisių naštos. Rytais pievose už miestelio išsitiesdavo pilkšva rūko juosta, ir virš jos galėdavai matyti kyšančius miestelėnų karvių ragus. Moterys į puodynes ir statinaites kimšo agurkus, juos perklodamos vyšnių lapais, krapais, pabarstydavo joms vienoms žinomais prieskoniais. Vyrai sekmadieniais išsirengdavo į turgų, iš juodaakių, nesuprantama kalba erzeliuojančių, prekeivių nesiderėdami pirko raudonus apmaigytus pomidorus, kokių jų šeimininkės kažkodėl nesugebėdavo subrandinti. Po to, nuėję į mietelio centrą, dairydavosi pažįstamo, su kuriuo būtų galima išgerti praskiesto alaus, pabarstant bokalo briaunas druska, ar greitosiomis perlaužti baltakaklį, užkandant tais pačiais nemūsiškais pomidorais.
Rutkaus namukas stovėjo pačiame miestelio pakraštyje, neilgos ir dulkėtos gatvikės gale. Grytukė buvo neišvaizdi: sienos nežinia ar kada dažytos, nuo lietaus ir vėjo pajuodę, atšerpetoję, stogas dengtas lentikėmis, kurių dauguma buvo atšokę ir užsirietę į viršų. Mažyčiai langiukai, ir dieną ligi pusės uždengti murzinomis užuolaidomis, tarsi prisimerkę ar apsnūdę žiūrėjo į smėlyje bedūkstančius vaikus. Nė vienas kaimynas tiksliai neprisimena, kada paskutinį kartą buvo pravėręs Rutkaus namuko duris, kitas ir visai nežinojo, į kurią pusę jos atsidaro. Ir nežinojo ne todėl, kad Rutkus būtų buvęs koks nusikaltėlis ar žiaurus žmogus. Jis buvo tylus ir užsidaręs. Tokiu tapo nuo tada, kai jį paliko žmona Marija su dviem vaikais – sūnum ir dukra. Senieji kaimynai prisimena, kad jis buvęs darbštus, turėjęs auksines rankas ir labai mylėjęs savo vaikus, bet nė vienas negali tiksliai pasakyti, kodėl ir kur vieną ankstų rytą jo žmona Marija, vedina vaikais, išėjo gatvike ir daugiau negrįžo. Po to išėjimo Rutkus kurį laiką užgėrė, dažnai pats vienas dainuodamas ar kažką neaiškiai murmėdamas pavakariais grįždavo namo ir, neuždaręs namuko durų, virsdavo dulkinais rūbais į sujauktą ir nešvarų patalą. Jis gėrė, kol buvo išprašytas iš malūno, kur pjovė akmenis ir lygiame jų paviršiuje kalė gražias ir liūdnas žmonių mintis savo artimiesiems.
Taip nepastebimai toli pasiliko tos siautulingos Rutkaus gyvenimo dienos, kad žmonės nė neprisimena visų smulkmenų. Užtat kiekvienas gatvikėje belakstantis vaikis, paklaustas apie dėdę Rutkų, pilnomis baimės akimis nerdavo tolyn, spardydamas į šalis akmenukus ir iš po laibų kojelių keldamas tuntus dulkių. Dėl to, žinoma, kalti buvo tų vaikų tėvai, savo neklaužadas gąsdinę pajuodusios grytukės paslaptingumu ir jos gyventojo visagaliais kerais.
Uždaras Rutkaus gyvenimas įvairias mintis raizgė ir jo pašonėje įsikūrusios dievobaimingos Plučienės galvoje. Kam, jei ne jai, buvo geriausiai žinoti, kad malūne jos kaimynas, ilgus metus kaukšėdamas akmenis, kartu kalė ir pinigą. Tiesa, po žmonos Marijos išėjimo tos siautulio dienos gal kiek bus sumažinusios jo kapitalą, bet Plučienė nė minutei nebuvo praradusi vilties.  „Tepadeda man Dievas, - galvojo ji, - ir aš pirmoji sužinosiu, kada tu iškeliausi pas Abraomą“.
Rutkus, aišku, nežinojo, ką apie jį galvoja kaimynai. Jo nedomino jų mintys ir darbai, jis užsidarė savo siaurame pasaulėlyje, gyveno tuo vienu ir sunkiu laukimu, apie kurį niekas net negalėjo numanyti.
Išprašytas iš malūno, Rutkus netapo valkata. Metęs gėrimą, jis, tiesa, dienų dienas braidžiodavo pamiške, dairydavosi į medžius, šniukštinėdavo pakrūmėmis, bet tai nebuvo betikslis keisto žmogaus slampinėjimas. Nužiūrėjęs tinkamą medį, tempdavo prie savo grytukės, pjaudavo į kalades, skaldydavo ir nešdavosi į vidų. Nei Plučienė, nei tolimesni kaimynai nė neįtarė, kad žmogus malkas tempė ne į krosnį. Kai vieną sekmadienį, apsikarstęs ryšuliais, Rutkus pasuko tiesiai į turgų, visi pamatė, ką tas dienas veikė grytukės šeimininkas. Ant prekystalio gulėjo dailiai išskaptuoti šaukštai, uogienių maišikliai, pypkės su velnio galvomis.
Ėjo pavasariai, šėlo vidurvasario audros, rūkais užslinkdavo rudenys, o Rutkus vis drožė, skaptavo namų šeimininkėms, seniams ir vaikams reikalingus daiktus. Žmonės pirkdavo, mokėdavo pinigą, ir visi buvo patenkinti įsigytu drožiniu. Užklydusiam pašaliečiui jie sakydavo, kad tai Rutkaus darbas, ir nieko daugiau neaiškindavo, nes ir neturėdavo ką daugiau bepridėti.
O mirė Rutkus gal penktadienio naktį ar šeštadienio rytą. Bent jau taip pirmą kartą  gausiai į paskutinį gatvikės kiemą susirinkusiems kaimynams aiškino dievobaimingoji Plučienė. Buvo ankstyvas sekmadieno rytas, moterys dar nežinojo, ką darysiančios, o vyrai dar tik kaitino vandenį barzdoms skusti, kai lengvu vėjeliu nušiūravo žinia: mirė Rutkus. Ta žinia buvo tokia netikėta, kad privertė suklusti ir susimąstyti ne vieną. Žmonės ėjo iš kiemų, kraipė galvas, nes nė vienas, matyt, nė įsįvaizduoti negalėjo savo gyvenimo be keisto kaimyno. O gal baiminosi, kad kuriam iš jų teks prisiimti laidotuvių naštą, mat niekas negalėjo tiksliai pasakyti, kur tą tolimą rytą išėjo jo žmona Marija su dviem vaikais – dukra ir sūnum.
Kai visi jau buvo susirinkę į neplatų Rutkaus kiemą, staiga suprato: dar neaišku, ar iš tikro Rutkus bus miręs. Namuko durys iš vidaus buvo užsklęstos ir, nors už jų nesigirdėjo nė mažiausio krebždesio, čia atėję vyrai nedrįso jų laužti. Gal įsiveržę į vidų jie bijojo atskleisti kaimyno paslaptį, o gal suabejojo, ar tik senis nebus visai pakvaišęs? Tada nesunku ir per galvą kuo nors gauti... Tiktai Plučienė puldinėjo čia prie vieno, čia prie kito, tikindama, kad nuo penktadienio vakaro, kada Rutkus iš kažkur parėjo keistai svirdukuliuodamas, jo daugiau nemačiusi, o taip nėra buvę. Be to, šiandien sekmadienis, ir Rutkus su savo šaukštais privalėjo jau seniai sėdėti turguje, o ne grytukėje. Vadinasi...
- Pakvieskim Grišą, - galiausiai ji padėjo tašką abejonių bei spėlionių prisikimšusiame Rutkaus kieme.
Griša buvo milicininkas ir gyveno gatvikės pradžioje, dailiame melsvai dažytame namuke. Atsiūravo jis nenoriai, po budėjimo užmiegotomis akimis, bet vyrams įkvėpė tiek drąsos, kad vos ne visi būriu puolė prie grytukės durų. Sklęstis pasidavė gana lengvai, tik trekštelėjo sutrūnijusios lentos ir į veidą tvokstelėjo ligi tol neuostytas tvaikas. Žmonės su baimingu virpuliu dairėsi po ankštus kambarėlius, lyg vildamiesi išvysti neregėtų keistenybių.
Rutkus klūpojo prie pajuodusios spintukės, viena ranka atsirėmęs jos viršaus. Jį prilaikė šalimais stovėjusi lova. Apsivilkęs ir apsiavęs, jis atrodė kaip ką tik sugrįžęs iš turgaus, ir dabar siekė ant spintukės gulėjusios dailiai išdrožtos dėžutės. Kai vyrai jį pakėlė ir atsargiai paguldė ant lovos, negyvėlio saujoj subaltavo kažkoks popiergalis. Milicininkas Griša atgniaužė Rutkaus pirštus ir, nužvelgęs nuščiuvusius kaimynus, patyliukais perskaitė:
- Telegrama. Rutkui Antanui. Žuvo Genovaitė ir Jonas. Marija.
Laidojo jį tos pačios dienos pavakary. Užrakinę trobas, atėjo moterys ir vyrai, netgi vaikai nebebijojo karste užkalto Rutkaus. Nebuvo tik dievobaimingosios Plučienės. Toje sumaištyje ji nuo spintukės pasičiupo dėžutę, kurios siekė, bet jau nepasiekė Rutkus, ir tyliai užsidarė savo troboje. Uždangsčiusi langus, virpančiais pirštais atidarė dėžutę. Išėmusi kažkokius medinius žmogiukus, ji iškratė ją, bet daugiau nieko nerado – nei pinigų, nei aukso.
Susinervinusi sudribo ant kėdės prie stalo, mintyse gal net kelis kartus susikeikė. Paskui įsispitrėjo į drožinukus. Juos stumdė, perstatinėjo ant kvadratėlias išmarginto ceratos užtiesalo, tarsi ieškodama geriausio lemiamo šachmatų partijos ėjimo. Ir staiga Plučienė sustingo – štai tas variantas! Ant stalo ji išvydo moterį, iš kurios glėbio veržėsi du vaikiūkščiai – berniukas ir mergaitė. Jie bėgo, matyt, labai greitai ar prieš didelį vėją, nes jų rūbeliai buvo prisiplakę prie liesų krūtinių, o plaukeliai plėšte plėšėsi nuo aukštyn užverstų galvyčių. Moteris, nepajėgdama atsispirti vaikučių jėgai, lėkė iš paskos, bandydama pasivyti ir sugriebti už rankyčių...
Plučienė dar ilgai žiūrėjo į Rutkaus drožinį, kol išvydo ir užrašą – „Sugrįžimas“. Ji skubiai brūkštelėjo nuo lango užuolaidą, tačiau gatvė jau buvo tuščia – laidotuvių procesija turbūt artėjo prie kapinių. Moteris išsiveržė į lauką ir nurimusia gatvike suskubo į tą pusę, kur buvo nuėję visi kaimynai.
- Rutkau... Rutkau... - vis kartojo patylom.
Dangaus skliautas toj pusėj, į kurią nulydėjo Rutkų, buvo pasruvęs tirštu raudoniu – leidosi saulė.